Naujienų portalui tv3.lt Birutė Vizgirdienė pasidalijo, kaip jie su vyru nusprendė švęsti šį ypatingą įvykį ir atskleidė, kokia iš tiesų yra ilgaamžės santuokos paslaptis.
Pirmoji pažintis su vyru
B. Vizgirdienė pasakoja, kad pirmą kartą savo būsimą vyrą Rimtautą pamatė, kai jai buvo 16 metų. Tai įvyko 1957 metais Amerikoje, per pirmąją dainų ir tautinių šokių šventę.
„Aš jį mačiau šokant su Bostono lietuvių grupe ir atsimenu, kadangi jau buvau labai aukšta, vis gaudavau žemus partnerius. Todėl man į akį krito mano dabartinis vyras – jis nepaprastai gražiai šoko. Jo laikysena labai atkreipė dėmesį. Taigi, pirmą kartą jį pamačiau būdama 16-os, bet mes tuomet nei susipažinome, nei bendravome“, – prisimena ji.
Po poros metų į Niujorką, kur B. Vizgirdienė gyveno su tėvais, atvyko lietuvių krepšinio komanda, kurioje žaidė ir Rimtautas. Jų komanda laimėjo rungtynes prieš Niujorko lietuvių ekipą, o vėliau visi susirinko į jos tėvo restoraną.
„Tuo metu man buvo 17 ar 18 metų, dirbau padavėja ir turėjau aptarnauti net 11 staliukų. Jis su savo komanda sėdėjo vienoje restorano pusėje, o mano draugai lietuviai – kitoje.
Jis pradėjo priekaištauti, kad per lėtai aptarnauju stalus ir jam tenka per ilgai laukti. Tai mane labai užgavo – su ašaromis bėgau pas mamą į virtuvę, bet ji mane vis stūmė atgal, liepdama grįžti prie darbo“, – pasakoja B. Vizgirdienė.
Anot jos, jei tuomet kas nors būtų pasakęs, kad Rimtautas ateityje taps jos vyru, ji būtų kategoriškai paprieštaravusi.
Vėliau gyvenimas juos vėl suvedė – B. Vizgirdienė su savo šeima persikėlė gyventi į Kaliforniją, o po kurio laiko ten atsikraustė ir Rimtautas su savo šeima. Jie bendravo kaip šeimos draugai, tačiau galiausiai gyvenimo keliai juos suvedė dar kartą.
„Po daugelio metų iširo mano pirmoji santuoka, o jo taip pat jau buvo ant skyrybų slenksčio“, – sako B. Vizgirdienė.
Moteris pasakoja, kad tuo metu, kai jau buvo išsiskyrusi trejus metus, Rimtautas pradėjo jai skambinti ir klausti, ar galėtų susitikti ir paguosti vienas kitą.
„Taip, būtent nuo to, ir prasidėjo mūsų draugystė – gerokai vėliau“, – prisimena ji.
Santuokos metines minėjo dviese
Paklausta apie tai, kaip minėjo 42-ąsias santuokos metines, B. Vizgirdienė pabrėžia, kad kiekvienais metais šią dieną jie švenčia tik dviese.
„Aš labai mėgstu šią dieną – ar tai būtų gimtadienis, ar santuokos sukaktis – švęsti tik dviese. Žinoma, vėliau visada smagu susitikti su draugais, pabendrauti, tačiau iš esmės mes visada šią dieną praleidžiame kartu.
Tik vieną kartą padarėme išimtį – kai man sukako 80 metų, pakvietėme artimiausius draugus į restoraną. O šiaip visuomet mėgstu šią dieną leisti tik dviese“, – atskleidžia ji.
Pasak moters, kai buvo jaunesni, turėjo tradiciją santuokos metines švęsti ypatingai. Ji prisimena, kad Rimtautas tapo puikiu kulinaru, kai jie sukūrė šeimą, ir savaitgaliais dažnai ją lepindavo įvairiais patiekalais.
„Kai eidavome dviese į restoraną, jis labai mėgo po to ką nors pagaminti namuose, eksperimentuodamas su naujais receptais. Tai buvo, kai buvome jaunesni. O dabar, kadangi jis jau nebegali išeiti į restoraną, metines švenčiame namuose. Virtuvėje jis taip pat nebesisuka, tad viskas vyksta labai ramiai“, – pasakoja B. Vizgirdienė.
Anot jos, nors santuokos metines dabar praleidžia santūriau, anksčiau Rimtautas visuomet ją lepindavo.
„Pavyzdžiui, per COVID-19 pandemiją, kai negalėjome kviesti svečių, gimtadienius ir sukaktis taip pat minėjome dviese. Užsisakydavome maisto iš restorano, susikurdavome jaukią atmosferą – su žvakėmis, taurėmis. Buvo labai gražu.
Taip ir dabar – nors viskas tapo ramiau, tačiau ir anksčiau, kai galėjome daugiau keliauti ar lankytis restoranuose, vis tiek svarbiausia buvo praleisti šią dieną dviese, prisimenant kartu praleistus metus“, – dalijasi prisiminimais moteris.
Siunčia patarimą
B. Vizgirdienė teigia, kad visas pasaulis žino, jog kai du skirtingi charakteriai susijungia santuokoje ar draugystėje, pirmieji du, trys metai būna kupini romantikos, aistros ir naujų atradimų. Tuomet viskas atrodo kitaip, viskas įdomu, nes abu pradeda pažinti vienas kitą. Tačiau, kaip ir kiekvienoje santuokoje, būna tiek gerų, tiek sunkių akimirkų.
„Ir su tuo yra labai sunku sugyventi, bet mamytė mano visuomet mane mokė, kad švelnumu daugiau pasieksi negu pykčiu, tad stengdavausi nutylėti.
Anksčiau, kai užsigaudavau, tylėdavau tris dienas ir būdavo jam sunku mane vėl prakalbinti, bet paskui pagalvodavau, kodėl aš laikau viską viduje, todėl išmokau nebetylėti“, – prisimena pašnekovė.
B. Vizgirdienė pasakoja, kad nors santuokoje būdavo ir audringų, ir ramių dienų, ji suvokdavo, kad po pykčių gyvenimas tęsiasi, nes niekas iš esmės nepasikeičia. Apie skyrybas ji nė nesvarstė.
„Mano vyro pliusas buvo tas, kad jis labai greitai atsileidžia ir labai greitai užmiršta viską. Taip būdavo lengviau su juo susitaikyti“, – sako ji.
B. Vizgirdienė taip pat turi patarimą poroms, kurios susiduria su problemomis ir galvoja apie skyrybas.
„Iš tikrųjų reikia palaukti, kad išaiškėtų. Svarbiausia – reikia aptarti, pasikalbėti, nenutylėti, nelaikyti savyje. Man atrodo, kad per greitai nusprendžiama, kad nesugyvename – kelerius metus nemalonūs momentai ir viskas. Bet viskas praeina, jei išlauki, palauki. Niekas nesitęsia amžinai“, – sako ji.
B. Vizgirdienė pabrėžia, kad jei santykiuose yra smurtas, žinoma, kad nereikėtų likti. Tačiau ji taip pat priduria, kad jeigu žmonės turėtų daugiau kantrybės ir jaunos poros atsitrauktų vienas nuo kito, pailsėtų, jie galėtų išspręsti daugelį problemų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
