Atsiradus galimybei dirbti nuotoliniu būdu, vis daugiau žmonių renkasi dirbti ne ofise, o iš namų. Nors daugeliui žmonių tokia galimybė yra kur kas patogesnė, tačiau kai kurie darbdaviai nėra tuo patenkinti.
Visgi įmonių vadovai pastebėjo, kad darbuotojams dirbant iš namų, darbo našumas itin sumažėjo. Jie negali užtikrinti sklandžios darbuotojo veiklos ir efektyvaus darbo, todėl įvedė naują taisyklę – darbuotojams dirbant nuotoliu, pilną darbo dieną jie bus stebimi per vaizdo kamerą.
Nauji reikalavimai sulaukė pasipriešinimo, dalis darbuotojų pradėjo kovoti už savo teises ir teigė, kad tai yra asmens privatumo pažeidimas. Buvo ir tokių darbuotojų, kurie nesutinkantys su naujovėmis pradėjo ieškotis naujų darboviečių.
Vis dėlto įmonės rado būdą kaip pateisinti įsigaliojusius naujus reikalavimus – jų teigimu, tai bus daroma dėl to, kad bet kuriuo metu galėtų darbuotojo pasiteirauti jiems reikalingos informacijos apie darbų eigą ir kitais klausimais.
Ne tik stebi per kameras, bet taiko ir kitas praktikas
Pasak informacinių technologijų specialisto Mariaus Pareščiaus, tokia praktika nėra visiškai svetima Lietuvoje. Jo teigimu, jau dabar yra kai kurių įmonių, kuriose bendru susitarimu vyksta darbuotojų stebėjimas dirbant iš namų.
Dažniausiai tokia praktika, kaip pasakoja M. Pareščius, taikoma finansų sektoriuje ir IT kompanijų programuotojams.
„Darbuotojas pasirašo taisyklės, kad yra susipažinęs su tuo, kad viskas, ką jisai veikia darbo metu įmonės suteiktu kompiuteriu ir kitomis priemonėmis gali būti stebima ir kad jis gali būti prižiūrimas, stebimas per kompiuterio kamerą“, – teigia jis.
Be stebėjimo per vaizdo kamerą, pasak specialisto, Lietuvoje įmonės taiko ir kitas praktikas – seka viską.
„Seka darbuotojo darbą prie kompiuterio, ką jis naršo, ką rašo, ką mato ir panašiai.Tam dažniausiai yra naudojama programinė įranga, kuri informuoja darbuotojus, kad šiuo metu yra vykdomas įrašas“, – nurodo M. Pareščius.
Specialisto teigimu tai yra kiekvienos įmonės vidaus taisyklės, su kuriomis žmogus, atėjęs darbintis, gali sutikti arba ne. Pasak jo, darbas iš namų turi būti toks pats, kaip ir darbo vietoje, biure.
„Biure jis lygiai taip pat yra sekamas per kameras. Šiuo atveju dirbant iš namų darbuotojas turi būti atitinkamai pasirengęs, apsirengęs, taip, tarsi tai būtų jo fizinis buvimas biure“, – sako jis.
Nors Lietuvoje nėra daug atvejų, kad įmonės reikalautų darbuotojų, dirbančių nuotoliniu būdu iš namų, visą darbo laiką dirbti su įjungta kamera, tačiau, pasak Mariaus Pareščiaus, Lietuvoje įmonės stebi darbuotojų veiklą kompiuteriu, o darbuotojai su tuo sutinka, nes įsipareigoja dirbti nustatytas valandas.
„Kai žmogus priimamas į darbą, jis prašo, kad nori vieną ar dvi dienas per savaitę būti biure, o visą kitą laiką praleisti prie kompiuterio pagal sutartą darbo grafiką. Tai gali daryti iš namų arba iš kitos nuotolinės darbo vietos.
Jis ateina į nuotolinę darbo vietą ir įsipareigoja aštuonias valandas, penkias dienas per savaitę dirbti savo įmonei. O kaip jis ten savo darbo grafiką dalinsies? Ką gali parodyti, ko negali parodyti savo nuotolinėje darbo vietoje? Čia jau jo reikalas. Darbuotojai dažniausiai pačioje pradžioje gali prieštarauti, bandydami teisintis, kad gali namuose daryt ką nori, kaip nori, devėti ką nori. Tačiau visa tai yra įmonės nuotolinis biuras“, – pabrėžia specialistas.
Specialistė: „Grįžtame į Henrio Fordo laikus“
Po COVID-19 pandemijos Lietuvoje daugelis įmonių taip pat pradėjo rinktis kitokį darbo pobūdį – atsirado galimybė dirbti nuotoliu arba hibridiniu būdu.
Verslo konsultacijų ir mokymų bendrovės „Grand Partners“ direktorė Goda Aženeckaitė-Petravičienė sako, kad po pandemijos Lietuvoje situacija skirtinga – vieni darbdaviai laisvai taiko nuotolinio darbo galimybę, kiti – griežtai draudžia.
„Matome, kad Lietuvoje tendencijos labai skiriasi po COVID-19 pandemijos. Vieni griežtai spaudžia grįžti į biurus, tikėdami, kad taip padidės darbo našumas. Ar taip yra? Jokių įrodymų nėra. Kiti lieka prie hibridinio modelio. Mes likome prie hibridinio ir neplanuojame keisti“, – teigia G. Aženeckaitė-Petravičienė.
Specialistė teigia, kad nuolatos tenka susidurti su tais pačiais trimis dalykais, reikalaujančiais tobulinimo – organizacijos efektyvumo, darbo našumo ir darbuotojų motyvacija. Jos teigimu, skirtingų organizacijų vadovai labai skirtingai žiūri į kiekvieną šį aspektą, taip pat skiriasi ir prioritetai.
Visgi apie nuotolinio darbo stebėjimą per vaizdo kamerą, G. Aženeckaitė-Petravičienė atsiliepia itin neigiamai.
„Stebėjimas kameromis man atrodo neįsivaizduojamas. Grįžtame į Henrio Fordo laikus. Iš vadybinės ir lyderystės pusės blogiau ir būti negali“, – sako ji.
Specialistės teigimu, jeigu darbo našumas įmonėje suprastėjęs, tai yra problema dialogo nebuvime tarp darbdavio ir darbuotojo bei nemokėjimas ištransliuoti aiškių lūkesčių.
„Norėtųsi dialogo tarp darbdavio ir darbuotojų apie lūkesčius, tikruosius lūkesčius. Jeigu darbdavys nepasitiki darbuotoju, jis apsigauna galvodamas, kad jeigu darbuotojas sėdi biure, tai jis dirba. Iš mano 20 metų vadovavimo patirties galiu pasakyti, kad jeigu žmogus nesusitvarko namie, jis nesusitvarko ir biure, ir atvirkščiai“, – nurodo G. Aženeckaitė-Petravičienė.
Geriausias darbo našumas dirbant hibridiniu būdu
Specialistė pastebi, kad geriausias darbo našumas yra tada, kai darbuotojai gali dirbti hibridiniu būdu. Pasak jos, hibridinis modelis yra efektyviausias, nes jis duoda balansą tarp motyvacijos, patogumo ir efektyvumo.
G. Aženeckaitės-Petravičienės teigimu, įmonėse, kur darbą galima atlikti tiek ofise, tiek kitoje vietoje, nėra tikslinga versti darbuotojus sedėti ofise, nes svarbus yra pats rezultatas, o ne kur jis pasiekiamas.
Taip pat ji pabrėžia, kad svarbiausias, visgi, yra rezultatas, kuris retai yra matuojamas valandomis. Kartais darbas iš namų gali būti net efektyvesnis, nes pasak specialistės, darbuotojas dirbant iš namų elektroninį laišką gali parašyti per 5 minutes, tačiau jeigu jis bus stebimas, gali rašyti ir pusę valandos.
Visgi darbo dienos iš ofiso taip pat yra naudingoos, nes tokiu būdu gali būti lengviau planuotis užduotis, kurioms reikia bendradarbiavimo bei dalykų aptarimo akis į akį.
„Darbas biure yra bendros atmosferos dalis. Jeigu niekada nesi matęs kolegų gyvai, santykiai bus tik dalykiniai. Su kolegomis norisi jausti ryšį, bendrą atmosferą, motyvaciją, bendradarbiavimą. Tai subtilūs dalykai, kurie kitaip veikia per ekraną“, – teigia specialistė.
Psichologas: „Brautis į žmogaus privačią erdvę yra agresyvu“
Dirbant nuotoliu, darbuotojo stebėjimas visą dieną su kamera gali kelti stresą ir įtampą. Psichologas Edvardas Šidlauskas teigia, kad darbo našumas padidėtų, nes tai, pasak jo, kažkuria prasme būtų kaip sąžinės pakaitalas.
„Kai mus kažkas stebi, mes visada pasitempiame, bandome gražiau atrodyti, kitaip kalbėti ir panašiai. Tai yra toks kaip super ego – aukštesnis „aš“, idealų sankaupa mumyse. Religijoje tai yra kaip Dievo samprata, Biblija sako, kad tikėjimo pradžia yra Dievo baimė. Kai žmogus pradeda įsivaizduoti, kad jį visur ir visame mato Dievas, stebi, tada jis nedaro nuodėmių. Trumpai tariant, stebėjimas kameromis būtų tokia super ego išorinė išraiška“, – nurodo psichologas.
Visgi tai yra tik viena medalio pusė. Toks darbuotojų stebėjimas turėtų ir neigiamų padarinių, pasak E. Šidlausko, tai keltų nemažą papildomą stresą ir darbuotojas greičiau pervargs, bus labiau sudirgęs.
„Darbo iš namų stebėjimas turi prasmę tik tada, jeigu mokama už valandas. Jeigu mokama už atliktą darbą, stebėti nėra jokios prasmės. Žmogus savo tempu, savo ritmu padarys. Kiek padarys, tiek gaus. Manau, prie to ir einame, nes aštuonių valandų darbo diena vis labiau tampa beprasmė. Verslui, kuris skaičiuoja pajamas, labiau apsimoka mokėti už padarytą darbą“, – sako psichologas.
Psichologo teigimu, stebėjimas kameromis yra perteklinis, tuo labiau dėl to, kad tai yra privati namų erdvė.
„Darbuotojas dirba iš namų, tai brautis į jo buitinę, privačią erdvę man atrodo gana agresyvu. Tie pasiteisinimai, kad taip dirbs efektyviau, manęs neįtikina. Tai žmogaus pasirinkimas, kaip jis dirbs, ar tinginiaus, ar efektyviai, ar pusiau efektyviai. Už tai jam ir mokėkite, kiek jis padarė, nereikia jokių kamerų“, – svarsto E. Šidlauskas.
Psichologo manymu Lietuvoje tokia praktika nebūtų efektyvi. Pasak jo, darbdaviui, siekiančiam kontroliuoti darbuotoją tai gali būti pravartu, tačiau pačiam žmogui tai nėra naudinga, nes viešoje erdvėje vis daugėja skaitmeninio turinio ir mūsų duomenų apie tai, ką mes darome, kur einame, o tai nėra gerai žmogui, nes atveria galimybę jį dar labiau kontroliuoti.
„Mūsų darbo kultūroje dar per mažai suprandama, kad darbdavys ir darbuotojas yra du lygiaverčiai žaidėjai – vienas siūlo pinigus, kitas – savo paslaugas. Jeigu abiem tinka, jie bendradarbiauja. Pas mus dar gajus senas požiūris, kažkoks baudžiauninko mąstymas, kad vadovas yra kažkoks protingesnis žmogus, autoritetas, ir kai kada žmonės nusileidžia.
Bet tai labiau būdinga senai kartai. Jaunimas labiau gina savo teises ir, manau, kad tikrai aktyviai priešintųsi tokiam stebėjimui namuose, nebent labai gerai mokėtų“, – pabrėžia E. Šidlauskas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
