Pasak VUL Santaros klinikų Dermatovenerologijos centro vadovo Tado Raudonio, paskutinius porą metų bent Europoje stebimas apie 30–40 proc. padidėjęs lytiškai plintančių infekcijų (LPI) mastas.
„Žmonės mažiau saugosi ir drąsiau elgiasi savo lytiniame gyvenime ir, matyt, kažkur stokoja žinių“, – konstatavo jis klinikų nuotolinės konferencijos metu.
Tokių pacientų daugėja ir Lietuvoje. Pasak gydytojo, gal besikreipiančių dėl LPI ištyrimo pacientų srautas skaičiais kažkaip labai ženkliai nesikeičia, bet sulaukiama daug didesnio teigiamų tyrimų atsakymų, pačios infekcijos yra dažniau diagnozuojamos.
„Štai Santaros klinikose yra nustatoma iki 10–15 proc. visų venerinių ligų Lietuvoje, tai tas skaičius nėra toks didelis. Bet žiūrint į Europos Sąjungos (ES) šalių vidurkius, sergamumas kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, pačia dažniausia LPI – chlamidioze, siekia apie šimtą susirgimų 100 tūkst. gyventojų.
Lietuvoje gi turime 10 ar net mažiau susirgimų tam pačiam gyventojų kiekiui. Tad čia kelčiau statistikos tikslumo klausimą – kiek yra gydoma tyliai apie susirgimą nepranešant atsakingoms institucijoms“, – pastebėjo jis ir pridūrė, kad dažnai situaciją dėl statistikos tikslumo apsunkina neištikimybės momentas, mat tokiais atvejais stengiamasi nuslėpti ligą.
Dalis ligų oficialiai net neregistruojamos
Gydytojas pasakojo, kad venerinės ligos yra labai įvairios – jas dažniausiai gali sukelti bakterijos, virusai, kartais – pirmuonys. Lytiniuose takuose taip pat gali pasireikšti grybelinės infekcijos, nors tai nėra klasifikuojama kaip venerinė liga.
„Dalis ligų yra privalomai registruojamos Europoje ir pasaulyje – pati dažniausiai yra chlamidiozė, antroje vietoje būtų gonorėja, tada yra sifilis ir trichomonozė. Tačiau turime visą aibę kitų ligų, kurios nėra oficialiai registruojamos ir net kiek dažnesnės.
Pavyzdžiui, anogenitalinės kondilomos tai yra žmogaus papilomos viruso sukelti dariniai odoje, kurie atsiranda aplinkui lytinius organus, lytinių organų pūslelinė ir daug kitų, kurios lygiai taip pat gali sukelti kažkokius simptomus ir diskomfortą, deginimą, skausmą“, – dėstė T. Raudonis.
Nejaučia simptomų, tai ir nesitikrina
Gydytojo teigimu, turbūt pagrindinė problema, kodėl visos šios infekcijos dar egzistuoja ir neišnyksta, yra ta, kad didžioji jų dalis niekaip nepasireiškia.
„O kai žmogus nieko nejaučia, neina tikrintis ir sėkmingai platina tas infekcijas. Kad kažkas yra ne taip su lytiniais organais, dažniausiai žmogus pajaus ar skausmą, ar perštėjimą šlapinantis, ar lytiniai santykiai pasidarė skausmingi, atsirado kažkokios išskyros, moterims gali atsirasti kažkokie patepliojimai.
Bet štai chlamidiozės atveju iki 90 proc. nebus jokių simptomų. Kalbant apie sifilį, bus periodų, kai simptomai yra visiems, o po to keletą metų nebus jokios simptomatikos. Pūslelinės atveju simptomai yra visada, tik ne visada atsiranda skausmas. Kondilomos atveju vėlgi yra simptomatika – atsiranda darinys ar prie varpos, joje ar makštyje ir pan. Bet didžioji dalis LPI yra besimptomės“, – konstatavo T. Raudonis.
Koks seksas saugiausias?
Paklaustas apie tai, kokie lytiniai santykiai yra saugiausi, gydytojas juokavo, kad platoniškai romantiniai arba seksas telefonu.
„Saugiausias seksas šiaip yra monogaminiuose santykiuose, kai abi pusės yra išsityrusios ir žino, kad yra sveikos. Tada galima ramiai užsiimti saugiais lytiniais santykiais. Jei yra nors menkiausia tikimybė, kad bent vienas partneris galėtų kažką turėti, saugus seksas yra tik su barjerinėmis apsaugos priemonėmis – jų dabar yra įvairių, ne tik vyriškų, bet ir moteriškų, skirtų oraliniams santykiams. Tiesiog būtinas fizinis barjeras, kad išvengtume apsikeitimo kūno skysčiais“, – kalbėjo jis.
Jei per žinias matome naujienas apie nėščią 13-metę ar šiek tiek vyresnę paauglę, tas švietimas turėtų būti kuo anksčiau. Nors ir kaip baisiai tai skamba, kad mokykloje būtų galima nemokamai gauti prezervatyvų, turbūt palaikyčiau šį dalyką.
Vis tik gydytojas akcentavo, kad šimtaprocentinės apsaugos nėra – tam reikia arba visai neturėti santykių, arba santykiauti su 100 proc. patikimu partneriu.
„Tų pačių prezervatyvų teorinis patikimumas yra virš 90 proc. Tai yra pakankamai daug, kad, kaip žinia, lytiniais santykiais dažnai užsiimama pavartojus įvairių medžiagų, kažkur tamsoje, kitą kartą nesusivokiant, kas tuo momentu vyksta, tai praktinis jų efektyvumas krenta iki 80 proc.
Kitas dalykas – juos reikia turėti po ranka ir būtų gerai nenešioti piniginėje nuolat su savimi, nes jie gali susitrinti ir lengviau plyšti. Taigi yra įvairių praktinių niuansų, kurie gali sumažinti jų efektyvumą“, – vardijo gydytojas.
Ji pabrėžė, kad priklausomai nuo infekcijos sukėlėjo lemtingi gali būti ir vieni nesaugūs lytiniai santykiai: „Tikimybė užsikrėsti kai kuriomis infekcijomis gali būti viena ir tūkstančio ar net keliolikos tūkstančių, o jei turime kažkokią žaizdelę savo lytiniuose organuose, tikimybė ženkliai padidėja. Juo labiau jei yra kažkoks mikroįtrūkimas gleivinėje ar lūpose burnoje, ar makštyje, tai irgi lengviau paskatina plisti sukėlėją. Taigi tikrai nėra taip, kad tik nuo vieno karto tikrai neužsikrės.“
Ką daryti, jei nesaugūs santykiai jau įvyko?
Paklaustas, ką daryti, jei nesaugūs lytiniai santykiai jau įvyko, gydytojas pasidalino pagrindiniais patarimais.
„Kalbant apie oralinius santykius, reikėtų neskubėti valytis dantų su šepetuku, nes jis gali dar labiau kažkur įbrėžti gleivinę ir paskatinti žaizdelę. Geriau prasiskalauti, prasiplauti burną, dar geriau, jei turėtume kažkokio burnos skalavimo skysčio.
Gerai pasišlapinti po lytinių santykių tam, kad natūraliu būdu išvalytume lytinius takus, neskubėti makšties plauti vandeniu ar kitomis priemonėmis, tiesiog palaukti kelias valandas. Nes jei jau tas sukėlėjas kažkur yra, kad gleivėse esančios sudėtinės medžiagos galėtų kažkiek neutralizuoti sukėlėją, jei jis nepateko giliau į mūsų audinius“, – aiškino jis.
Pasak T. Raudonio, labai populiarus dalykas Vakarų šalyse – vadinamasis PREP‘as, tai yra priešekspozicinė ŽIV profilaktika.
Saugiausias seksas šiaip yra monogaminiuose santykiuose, kai abi pusės yra išsityrusios ir žino, kad yra sveikos. Tada galima ramiai užsiimti saugiais lytiniais santykiais.
„Tai sumažina riziką virš 90 proc., bet tai neapsaugo nuo viso kito spektro lytiškai plintančių infekcijų. Taigi tai suteikia klaidingo saugumo jausmą, esą paties blogiausio negausiu, o visa kita – išgydoma.
Su tuo susijęs ir darosi vis populiaresnis profilaktinis antibiotikų vartojimas siekiant sumažinti riziką užsikrėsti chlamidija, sifiliu, kažkiek – ir gonorėja. Tai yra poekspozicinė profilaktika doksiciklinu. Žiūrint sveiku protu, nėra didelės logikos taip elgtis – profilaktiškai vartoti antibiotikus, kad galėčiau mėgautis malonesniais lytiniais santykiais. Geriau, kad iki to net nenueitume, geriau visada naudoti prezervatyvus“, – dėstė T. Raudonis.
Inkubacinis periodas – nereikėtų skubėti išsitirti, rekomendacija kreiptis praėjus 3 savaitėms po lytinių santykių. Dalis reguliariai turi naujus partnerius, tokiems periodiškai reikėtų tikrintis bent jau kas 3 mėnesius, ta pati taisyklė galioja ir sekso paslaugas teikiantiems žmonėms.
Gali turėti rimtų ilgalaikių pasekmių
Gydytojas pasakojo, kad apie pusė visų lytiškai plintančių infekcijų nustatoma asmenims iki 25 metų.
„Vyresniame amžiuje LPI paplitimas ir sergamumas gerokai mažesnis, tačiau su kuo neretai susiduriame, kalbant apie 40 metų ir vyresnius asmenis, galime sulaukti labai įsisenėjusių ir uždelstų infekcijų. Jas jie turi ne vienus metus, gal dešimtmetį ir jau atsiranda įvairių kitų sistemų ar organų negalavimų, pavyzdžiui, įvairūs artritai, sąnarių skausmai, akių uždegimai.
Kai turėjome sifilio epidemiją apie 2000 metus, būdavo ir klaidingai diagnozuojami tam tikri navikai. Sifilis tuo ir klastingas, kad gali organizme gyventi dešimtmečiais ir padaryti žmogų neįgaliu, paveikiant jo nervų sistemą, paralyžiuojant galūnes, organų veiklą, širdies vožtuvus. Tad kai kurios ligos, nekalbant apie hepatitus ir ŽIV, gali baigtis ir mirtimi“, – įspėjo pašnekovas.
Ilgą laiką tūnodamos jos sukelia randėjimus mūsų įvairiuose kanaluose, kanalėliuose, per kuriuos vėliau sunkiau prateka mūsų lytinės ląstelės. Tai stipriai prisideda prie vaisingumo problemų.
Jo aiškinimu, dauguma bakterinių LPI dažniausiai yra pagydomos, tiesa, Europoje ir pasaulyje stebimas augantis gonorėjos atsparumas antibiotikams – likę tik du antibiotikai, tinkami gydyti.
„Virusinės lytiškai plintančios infekcijos yra visam gyvenimui. Kalbant apie lytinių organų pūslelinę, turime vaistus ligai kontroliuoti, kad epizodas būtų švelnesnis, bet jos neišgydysime. ŽPV vakcina gi apsaugo bent nuo dažniausių potipių, tad ja būtina pasiskiepyti tiek vyrams, tiek moterims, kurie turi nesaugius santykius, nes tai ženkliai ateityje sumažins ir vėžinių urogenitalinės sistemos navikų riziką“, – patarė jis.
Kuo labiausiai gresia negydomos venerinės ligos, tai yra nevaisingumas, kas ir taip yra labai didelė problema visuomenėje.
„Ką padaro infekcija? Ilgą laiką tūnodamos jos sukelia randėjimus mūsų įvairiuose kanaluose, kanalėliuose, per kuriuos vėliau sunkiau prateka mūsų lytinės ląstelės. Tai stipriai prisideda prie vaisingumo problemų“, – pabrėžė T. Raudonis.
Į nesaugų seksą pastūmėja ir narkotikai
Gydytojas atkreipė dėmesį, kad dar viena problema yra ir narkotikų vartojimas tarp paauglių:
„Apsvaigę vaikai vakarėliuose tikrai gali užsiimti ne tik narkotikų vartojimu, bet ir lytiniais santykiais. Jei per žinias matome naujienas apie nėščią 13-metę ar šiek tiek vyresnę paauglę, tas švietimas turėtų būti kuo anksčiau. Nors ir kaip baisiai tai skamba, kad mokykloje būtų galima nemokamai gauti prezervatyvų, turbūt palaikyčiau šį dalyką.“
Jis akcentavo, kad lytinis švietimas būtinas nuo mokyklos kiekvienam 12–13 metų vaikui.
„Kartais kad ir kaip keistai skambėtų, esame ir mes darę apklausas, tai kai kurie moksleiviai lytinį gyvenimą jau pradeda 14–15 metų. Tai iki to jie ir turėtų turėti kažkokį žinių bagažą, kaip turi saugiai elgtis.
Neturėtų būti stigmos kalbėtis apie seksą. Apie tai, kokį jį turite, ar turite, ką mėgstate jame veikti, gal nebūtina su visais dalintis, bet tiesiog daugiau apie tai kalbėti.
Net ir santykių psichologai pastebi, kad poros bijo apie tai diskutuoti. Visur išgelbės atviras pokalbis apie tai, ar man kažkur skauda, ar kažką ne to jaučiu, lygiai taip pat, kaip norėčiau, kad tai vyktų ar atrodytų“, – pastebėjo dermatovenerologas.
