Kai žvaigždės pasirodo ant raudonojo kilimo, jų tobulas įvaizdis dažnai atrodo lyg savaime suprantamas. Tačiau už kiekvieno spindesio slypi ne viena valanda kruopštaus darbo ir atsidavusios menininkės ranka. Collette Dunhill – viena iš tų rankų, kuri šiandien formuoja Holivudo veidus – nuo dainininkų iki aktorių.
Kelias į vizažistės profesiją
Visas jos kelias, kaip pati sako, prasidėjo gana keistai – nuo piešinukų ant sienų, pasakoja C. Dunhill:
„Į menų pasaulį, galima sakyti, atėjau vos gimusi. Nuo pat mažens piešdavau visur – ant sienų, baldų, visko, ką pasiekdavau. Keisčiausia, kad tėvai man tai leisdavo. Ir tai nebuvo pieštukai, kuriuos galima ištrinti – aš naudodavau guašą, nugvelbtą iš vyresnių sesių. Sienos buvo pilnos mano piešinių ir kai man buvo apie vienuolika, per remontą po tapetais atradom visą tą mano meną – kaip kokie viduramžių piešiniai ant uolų.“
Piešimas jai visada patiko, tačiau mokėsi tiek, kiek pati sugebėjo – iki 3-4 klasės. Ir tada įvyko toks mažas „traumos“ lūžis. Per vieną šeimos šventę artimieji rado Collette piešinius, pradėjo juoktis – jiems buvo juokingos vaikiškos abstrakcijos. Tuo metu moteriai tai buvo toks „užsiblokavimas“, po kurio ji nustojo piešti visai.
„Vėliau, jau suaugusi, dirbdama „rimtus“ darbus, supratau, kad vis tiek noriu piešti. Taip susipažinau su Arvydu Švirmicku – vienu žinomesnių Lietuvos dailininkų. Jis vedė pamokas, aš užsirašiau.
Nors net nežinojau, kaip maišyti dažus – pasirodė, kad tai aliejiniai dažai, ne akrilas – bet nupiešiau natiurmortą. Ir kai Arvydas paklausė, ar kada nors piešiau, o aš pasakiau „ne“, jis buvo labai nustebęs. Ir tada aš supratau nuo jo nuostabos, kad turbūt galiu piešt“, – sako vizažistė.
Tapyba tapo moters meditacija. Po visų darbų ir reikalų tai buvo atgaiva. Net dažų kvapas Collette suteikia ramybę, o paskui ji pagalvojo – kodėl nepabandžius piešti ant veidų?
„Juk makiažas – tai irgi menas. Ne tik „pagražinimas“, bet emocijos perteikimas: ar tai būtų nuotaka, kurią reikia padaryti pačia geriausia jos versija, ar raudonojo kilimo įvaizdis, ar madų fotosesija – visur reikia kūrybos.
Tada nusprendžiau mokytis vizažo. Išvykau į Majamį, įstojau į Holivudo institutą. Ten viskas prasidėjo nuo nulio. Bet dalį dalykų jau turėjau iš piešimo – spalvų pajautimą, šešėliavimą. Mano dėstytojas Sebastianas iš pradžių bandė mane „įvesti į tvarką“, bet paskui suprato, kad mano stilius – improvizacija. Leidęs man „džiazuoti“, jis tikrai mane palaikė.“
Kuriozai
Niekur neapseisi kuriozų. Vizažistė atvirauja, kaip jai pirmą kartą gyvenime teko daryti makiažą juodaodei – o ji niekad net nebuvo mačiusi tokios odos iš arti. Jai reikėjo visiškai pergalvoti kontūravimą – šviesinti vietas, kurios įprastai tamsinamos, žaisti su kontrastais.
Kartais ir elementariausios smulkmenos tampa iššūkiais – pavyzdžiui, ji skrido į Žvaigždžių salą Majamyje daryti makiažo vienai klientei iš Niujorko. Tik nusileidusi suprato, kad pamiršo šepetėlius, bet išsisuko – darė viską pirštais. Vizažistė teigia, kad tokiose situacijose svarbiausia neišsigąsti, nes klientė turi jaustis saugi, ypač kai eina į raudoną kilimą.
„Visada savo studentėms sakau – niekada iš karto neatsukite kliento į veidrodį. Nes jei, tarkime, blakstienų tušas tykšteli ant veido, reikia palaukti, ramiai nuvalyti – bet klientui tai gali pasirodyti kaip „katastrofa“.
O dar tie draugių patarimai... Kai viską jau būni padarius ir ateina ta viena, kuri sako: „O gal vietoje mėlyno šešėlio geriau oranžinis?“ Ir nors tu žinai, kad tas mėlynas atrodo tobulai – vis tiek turi pakeisti. Ir galvoji – kodėl jūs skambinate draugėms, kurios tik kelia stresą?“ – tikina Collette.
Paklausta, ar planuoja sugrįžti į Lietuva, moteris atsako, kad nuolat skraido ir gali gyventi Afrikoje, Australijoje – bet kad ir kur būtų, vis tiek save laiko lietuve. Net Amerikoje ji norėjo, kad jos vardas skambėtų europietiškai – jis buvo pakeistas į prancūzišką „Collette“, kad būtų lengviau ištarti, bet ir tam, kad aiškiai matytųsi tarp plataus vizažistų sąrašo:
„Aš ne amerikietė ir tokia niekada nebūsiu. Aš kitaip užauginta. Man reikia pasidažyti išeinant į gatvę – net šuniuko vedžioti neinu su pižama ar neplauta galva. Tokie kultūriniai niuansai – pas mus kitaip.
Palaikau labai glaudų ryšį su Lietuva. Nors jaučiuosi pasaulio pilietė ir galiu gyventi visur, širdyje aš vis tiek lietuvė. Ir taip, manau, kad senatvėje grįšiu. Mano vyro tėvai pragyveno visą gyvenimą Amerikoje, o dabar pensiją leidžia Lietuvoje. Nes grįžti į ten, kur tavo stalas, batai, draugai – tai vis tiek yra grįžimas namo. Nors kartais, būdama čia – norisi ten, o ten – norisi čia. Tokia amžina vidinė dilema.“
Prieš tai jos vardas buvo Daiva, kurį keitė į Collette, nes reikėjo, kad būtų greitai įsimenamas, lengvai tariamas. Tai buvo marketinginis sprendimas – kai agentai siunčia projektus, svarbu, kad vardas nekliūtų. Daiva amerikiečiams skambėjo kaip „Dajavu“ ar „Dežavu“. Moteris net nesuprasdavo, kad ją šaukia.
Jos vyras ir buvo tas, kuris sugalvojo „Collette“ vardą. Nors jis turi savo verslą, visiškai nesusijusį su menu, bet vis tiek moteris jį įtraukia – važiuojant į Holivudą projektams, jis dažnai padeda „už kulisų“, padaro nuotraukų ar kitų dalykų.
JAV bei Lietuvos kultūriniai šokai
Daiva sako patyrusi daug kultūrinių šokų atvykusi į Ameriką: „Žmonės labai bendraujantys – net lifte tylėti nepriimtina. Ir tos šypsenos, apie kurias sako, kad dirbtinės – ne, jos tiesiog įaugusios į kultūrą. Tai nėra blogai – kai visi šypsosi, perduoda gerą energiją, ir pati pasidariau „apsikabinimų fėja“. Grįžusi į Lietuvą visiems lendu, o čia – kas kaip sureaguos.
Kitas šokas – vaikų auklėjimas. Amerikoje – auklės nuo pat gimimo. Tėvai dirba, jie darboholikai. Vaikai juos mato tik vakarais. Lietuvoje viskas kitaip – močiutės, tetos, giminės. Vaikas auga šeimos rate, su artimais ryšiais. O ten – profesionali priežiūra, bet labai mažai šilumos.
Kalbos barjeras irgi buvo stiprus. Kai pradėjau mokytis Holivudo institute, nesuprasdavau klausimų, jau nekalbant apie atsakymus. Bet niekas jokių išimčių nedarė – mokykis, tavo reikalas.“
O kaip dėl maisto?
„Porcijos milžiniškos! Kartais atneša tiek, kad atrodo visai savaitei užteks. Desertai – beprotiškai saldūs. Pradžioje net pykindavo. Bet vėliau išmoksti rinktis: itališka duona, vokiški saldumynai. Visko rasi, jeigu nori“, – pasakoja Daiva.
Darbo santykiai taip pat nustebino. Amerikoje – kad ir kas būtum, net valytojas, su tavimi bus elgiamasi pagarbiai. Darbdavys ant tavęs niekada nerėks. Jis gali valdyti milijoninę korporaciją, bet jei tave sutiks koridoriuje, pasisveikins ir pakalbins. Lietuvoje vis dar dažnai – „aš esu bosas“.
Kai jos dabar per filmavimus prašo „gali būti griežtesnė?“, Collette atsako: „negaliu, aš iš dalies amerikietė. Išmokau pagarbos kiekvienam.“ Per savo ilgametę karjerą moteris dirbo su daugeliu žvaigždžių:
„Bet žinote ką? Daugiau žvaigždžių yra Lietuvoje – tokių, su kuriais net neįmanoma pabendrauti. Holivude A lygio garsenybės labai paprastos – jos nebendrauja su visais, bet jei patenki į jų ratą, jos labai žemiškos. O čia kartais – visi su karūnom.“
Tačiau yra ir nemažai skirtumų tarp grožio ir mados industrijų Lietuvoje ir JAV. Vizažistės teigimu, nors Amerika turi daug talentingų dizainerių ir kūrėjų, Europa – ir ypač jos sostinės kaip Paryžius ar Milanas – vis tiek išlieka aukštosios mados epicentras. Amerikiečiai turi didžiulę rinką, bet europietiškas skonis, subtilumas ir paveldas vis dar laikomi etalonu.
Kasdienėje madoje skirtumai dar ryškesni. Lietuvės – labai prisižiūrėjusios, gražios ir stilingos. Jos dažniausiai žino, kas madinga, ir tai aktyviai seka bei dėvi. Tuo metu amerikietės dažniau renkasi patogumą – kasdienybėje mažiau investuoja į išvaizdą, bet kai reikia pasirodyti ant raudonojo kilimo, jos sužiba.
„Vis dėlto pastebiu, kad lietuvaitės dažnai nepasitiki savimi. Nors jos išties gražios, vis tiek save kažkaip menkina. Dirbant su modeliais matosi skirtumas – amerikietės dažniausiai puikiai žino savo vertę, o lietuvės linkusios save „pataisyti“, net kai jų to niekas neprašo. Prašai atsiųsti veido nuotrauką be makiažo – jos vis tiek per filtrą permeta.
Tai, manau, ateina iš gilesnių šaknų – iš auklėjimo, iš visuomenės normų. Pas mus nuo mažens tarsi įskiepyta, kad reikia visada būti tobulesnei, geresnei. Dėl to ir tas noras „pataisyti save“ – makiažu, filtrais, brangiais rūbais.
Bet, tiesą sakant, dabar Lietuva jau labai išgražėjusi – pasibaigė tie laikai, kai dominuodavo ryškios, „slaviškos“ spalvos, neoniniai makiažai ar treningai su aukštakulniais. Dabar gatvėse – skonis, stilius ir subtilumas. Tik norėtųsi, kad lietuvaitės labiau patikėtų savimi – tada jų būtų dar daugiau ir ant pasaulinių podiumų, ir mados žurnalų viršeliuose.“
Vizažisto darbas iš tiesų
Moters darbas – vienas didelis iššūkis. Ji neturi nei standartinės darbo savaitės, nei aiškių valandų – niekada nežino, kada turės projektą, o kada visai nieko nebus. Tai kaip aktoriaus darbas – šiandien turi rolę, rytoj – nežinia. Jos sėkmė labai priklauso nuo to, kiek gerai atlieka savo darbą, kaip sukasi, kokią reputaciją yra susikūrusi.
Collette juokauja, kad Amerikoje veikia „čigoniškas paštas“ – vieni rekomenduoja kitiems, todėl svarbu ir su agentūromis, ir su bukeriais išlaikyti gerus santykius.
Būna ir ekstremalių situacijų – pavyzdžiui, Naujųjų išvakarėse paskambina, kad makiažo specialistė neatvyko, ir reikia skristi iš Majamio į Niujorką. Skrendi, dirbi ir Naujus sutinki oro uoste ar kelyje. Laimė, Daiva džiaugiasi, kad turi vyrą, kuris tokiais momentais visada palaiko – kartais net kartu skrenda.
Vizažistė pabrėžia, kad darbas su aktoriais irgi nėra rožėmis klotas. Nors jie – labai kūrybingi, bet ir jautrūs, kaprizingi.
„Vienam reikia ausį prilipdyti, kitas nenori makiažo – tada vaikštai aplink, bandai gražiuoju. Yra buvę visko – ir kai aktorę reikėjo dažyti girtą, ir kai viena, vis dar tik kylanti žvaigždutė, man per ranką trenkė, nes „ne taip darau“. Tada ramiai susikroviau daiktus ir išėjau – negalėjau pakęsti tokio elgesio. Buvo labai sunku, verkiau automobilyje, nes žinojau, kokia rizika – tokie dalykai gali pakenkti reputacijai. Bet nieko – kažkaip viskas praėjo tyliai.
Su religingais žmonėmis irgi teko dirbti. Vieną kartą dažiau žydų ortodoksų dukrą – jos vaikinas visą laiką laikė ją už rankos. Gal dėl religinės aplinkos, gal tiesiog jautrumo, bet tai buvo visai kitokia patirtis“, – sako Collette.
Kai tik ji pradėjo dirbti Majamyje, dar nesuvokė, koks karštis ten gali būti. Makiažas tiesiog varva. Prireikė laiko, kol ji suprato, kaip pritaikyti produktus, kad viskas išsilaikytų.
Svarbiausia – reputacija. Jei ką nors padarai blogai, žmonės apie tai kalba dešimt kartų garsiau nei tada, kai padarai puikiai. Tai moteriai vis sakydavo ir dėstytojai: „Padarysi gerai – tylės. Padarysi blogai – išrašys romaną.“
Kai dirba su garsenybėmis, pavyzdžiui, su Jennifer Lopez ar Bradu Pittu, viskas vyksta komandoje: vizažistai, stilistai, plaukų meistrai, manikiūras – visi jie važiuoja kartu. Tada lengviau, nes komandoje ir vieni kitiems padeda, kai reikia. Tačiau Daiva tikina, kad kai būna viena, tada jau reikia būti ir psichologe, ir diplomate.
Vizažistė pasakoja, kad yra patyrusi visko – nuo keisčiausių žvaigždžių prašymų iki tokių situacijų, kurių net nesinori kartoti. Pirmas šokas buvo, kai jos paprašė priklijuoti ausis.
„Rimtai – ausis. Aš net neįsivaizdavau, kad kažkam tai gali būti aktualu, juo labiau – kaip tai padaryti. Tada dar neturėjau nei žinių, nei priemonių. Bet kino industrijoje visko pasitaiko.
Buvo ir įdomesnių atradimų. Viena aktorė norėjo atrodyti „be makiažo“ baseine su nauju vaikinu. Išradome sprendimą: kontūravimas su įdegio kremu. Užtepi įdegio kremą ten, kur įprastai dėtum kontūrą – jis įsigeria, spalva išlieka, o makiažas nesitepa net vandeny. Tą triuką pamėgo ir kitos moterys, ypač vasaromis Majamyje.
Kartais tenka spręsti ne savo darbus. Viena dizainerė liepė prisegti jai priauginamus plaukus – kažką, ko niekada nedariau. Rankos drebėjo, o auksinė taisyklė kirbėjo galvoje: negali sakyti „ne“. Sakysi „ne“ – daugiau nepakvies. Aišku, jei kas nors lieptų ištatuiruoti nugarą – atsisakyčiau, bet visais kitais atvejais bandai suktis.“
Vienas įsimintiniausių jos darbų buvo su kongresmene Majamyje. Jai reikėjo makiažo raudonam kilimui. Viskas ėjosi sklandžiai – suknelė, šukuosena, makiažas, nuotaika puiki. Moterys pasibučiavo, išsiskirstė ir Collette sako:
„Aš jau chillinu (liet. atsipalaiduoju, ramiai leidžiu laiką, nieko neveikiu) namie ir staiga gaunu žinutę: renginys atšauktas dėl artėjančio tornadų pavojaus. Turėjome viską kartoti kitą dieną. Buvo taip gražu, taip tobula – ir viskas veltui. Ji liko sėdėti su suknele viešbučio kambary, galvodama, ką dabar veikti.
Dar viena kongresmenė Niujorke turėjo traumą – galvos judesiai nevaldomi. Bet ji visada norėjo Teksaso garbanų ir klasikinio makiažo. Vienintelis būdas ją padažyti – dainuoti. Taip, dainuodavome kantri daineles – aš, jos asistentė, ir ji. Kai dainuoja, ji susikoncentruoja ir nejudina veido – tada aš galiu ramiai dažyti“, – atvirauja moteris.
Tokiomis istorijomis ji dalinasi ir savo mokymuose Lietuvoje. Kartais, kad pralinksmintų merginas, parodo seninantį makiažo triuką – yra užtepama speciali priemonė ir veidas per kelias minutes pasidaro senas: raukšlės išryškėja, efektas kaip iš kino. Vandeniu nuplauni – ir viskas kaip buvę. Bet patirtis visada įsimintina.
Mėgstamiausia darbo dalis
Vizažistei labiausiai patinka Niujorko „sitingai“ – ten daug žymių žmonių, aktorių, su kuriais praleidžiama laiko. Kai kurie ateina su šeimomis, užsimezga kontaktai, draugystės ir tai be galo svarbu. Daiva atvirauja, kad gali būti talentingiausias pasaulyje, bet jeigu nemoki bendrauti – niekam nereikalingas liksi. Ji pabrėžia, jog Lietuvoje daug talentingų žmonių, kurie tiesiog tyliai dirba savo darbą, nemėgsta rėkti apie save. O Amerikoje be ryšių – niekur.
„Man patinka dirbti su aktoriais ar selebričių (liet. žvaigždžių) fotografais, ypač kai matai, kaip žmogus prieš kamerą tiesiog pasikeičia. Įeina į vaidmenį, pasidaro „kitas“. Tą momentą galėčiau stebėt valandų valandas – man tai tikras magiškas persikūnijimas. Tada ir supranti, kodėl jis A lygos aktorius.
Su žinomais žmonėmis, taip – yra buvę. Pavyzdžiui, seserys Williams. Iki tol net nepagalvojau, kad tenisininkės prieš turnyrus darosi šukuosenas ir makiažą. Bet, pasirodo, taip! Ir ten specifika – makiažas turi būti labai lengvas, bet vis tiek išlaikytas.
Man labai padėjo patirtis Holivudo institute – ten buvo daug juodaodžių merginų, tai aš išmokau dirbti su jų oda, atspalviais. Dėl to ir buvau paklausi per visus tuos turnyrus Majamyje – kai jos atvažiuodavo, žinodavau, kad mano visos dienos bus užimtos.“
Moteris turi daug klientų vyrų, su kuriais itin sutaria dėl jų paprastumo. Tačiau labai dažnu atveju dėl didelio jų populiarumo pasirašomos tarpusavio neviešinimo sutartys. Vizažistė pasakoja, kad net telefonus atimdavo, bet užtat už tokį darbą gerai sumoka. Deja, kol galioja sutartys, nieko nei pasakyti, nei parodyti negali, bet ji pajuokaudama sako, kad kai sutartys baigsis – gal kada parašys knygą.
„Dar būna dirbame su kosmetikos kompanijomis – darai tušo reklamą ar kokios dizainerės kolekcijos pristatymą. Vieną kartą buvo labai įdomu – dirbom su garsia Niujorko performere. Ji fotografuoja daiktus ir pagal juos piešia paveikslus. Jos darbų pilna Niujorko viešbučiuose.
Kitąkart dirbome su „Ferrari“ kosmetikos linija. Komandoje buvome aš ir japonas vaikinas – jis darė plaukus, aš – makiažą. Ir va čia buvo keista – makiažas turėjo būti daromas tik su Ferrari produktais, o jie... tragiški. Viskas trupėjo, nesilaikė. Suprantu – vardas garsus, bet kai produktas prastas, nieko nepadarysi. Ir, man atrodo, jie tą projektą uždarė, nes daugiau niekur jų kosmetikos nebemačiau. Tiesiog ne viskas, kas brangu ar su logotipu, yra kokybiška“, – tikina Collette.
Visa tiesa apie įžymybes
Įžymybės – labai paprasti žmonės, teigia Daiva, kaip ir visi kiti, tik jų gyvenime daugiau spaudimo, todėl visuomenėje jie užsideda „kaukę“, kitaip jie tiesiog neišgyventų. Būti draugišku su visais – misija neįmanoma, kai tave nuolat seka, persekioja, kai prie langų stovi heiteriai (liet. kritikai, antonimas gerbėjams), o internete pilna neapykantos. Namuose jie, pasak vizažistės, žemiški, nuoširdūs, dažnai net gana jautrūs:
„Didžioji dalis jų labai daug dirba. Niekas neatsirado iš niekur – yra išimtys, kai turi garsius tėvus, kaip Paris Hilton. Tačiau dauguma dirba su savo įvaizdžiu, kūnais, personažais. Jie sportuoja, labai žiūri, ką valgo. Nes Holivude vis dar yra tipažų sistema – jei tu Fordas, tai negali tapti „storuoju Fordu“. Jei esi Bradas Pittas – turi išlikti Bradu Pittu.
Senėjimas jiems – dar vienas iššūkis. Teko bendrauti su jų kosmetologais: taikomos terapijos, botulinas, bet viskas turi ribas. Jei persistengsi – keisis ne tik veidas, bet ir išraiška, bruožai. Bradas Pittas nebebus Pittas, o labiau primins Vladzimirą Putiną. Todėl, pavyzdžiui, George Clooney – geras pavyzdys, kaip su senėjimu galima susidraugauti, paliekant bruožus, neperlenkiant lazdos. Tuo metu Nicole Kidman buvo momentas, kai buvo persistengta – veidas pasikeitė, dingo jos individualumas.
Vienas geriausių pavyzdžių – Ruta Lee. Ji iki šiol aktyvi, nors jai jau 90. Gimusi Kanadoje, užaugusi Los Andžele, bet lietuviškai kalba nuostabiai. Ji – tikras įkvėpimas: išlaikė savo išvaizdą, fizinę formą, pozityvų charakterį ir žvaigždės statusą.“
Ji atvirauja, kad daugelis aktorių atrodo linksmi tik išorėje, pavyzdžiui, RuPaulas scenoje švyti, sako moteris, bet gyvenime labai depresuotas žmogus, su sunkia praeitimi. Tokie žmonės dažnai būna labai jautrūs. Aktoriaus oda negali būti per stora – kitaip jis tiesiog nejaus ir nevaidins. Dėl to jie ir pažeidžiami, ir talentingi.
„Amerikoje niekas nesibara viešai. Net jei nepatinka – pasako tyliai arba nepasako nieko. Konfliktai viešai tiesiog nepriimtini. Taip veikia visas tas socialinis „kaukių“ mechanizmas. Beje, mes visi turim tų veidų: vieną draugams, kitą darbui, trečią mylimam žmogui“, – pasakoja Collette.
Vizažistė atskleidžia ir Brado Pitto bei Angelinos Jolie charakterius: „Bradas Pittas – paprastas, labai „boy next door“ (liet. tas mielas kaimynų vaikas, savaime žavus, paprastas vaikinas) tipo žmogus, kilęs iš mažo miestelio. Aiškus, ramus.
Tuo metu Angelina Jolie – sudėtinga. Iš aktorių šeimos, turėjusi daug asmeninių išgyvenimų, ilgai nesikalbėjusi su tėvu. Tai paveikė ir jos santykius su vyrais. Ji labai kūrybinga, bet tuo pačiu labai aikštinga, sudėtingo charakterio, viena iš sudėtingiausių aktorių. Su vyrais dirbti paprasčiau. Gal todėl, kad jie mažiau reaguoja į nuotaikas, kvapus, orą ar blogą rytą, o moterims visa tai turi įtakos.
Iš „Sopranų“ aktorių teko dirbti su Stevenu Van Zandtu – labai smagus, visada mėtantis juokelius, bet, manau, po ta kauke slypi ir jautresnis žmogus. Su Robertu Picardo iš „Žvaigždžių kelio“ ir Marku Margoliu taip pat – pastarasis yra filmavęsis Vilniuje. Prisimenu, kai dariau jam portretą, jis paklausė mano vardo. Sakau – Collette. Jis nustebo: „Iš Lietuvos? Tai kodėl vardas nelietuviškas?“ Juokiausi – iš kur tu žinai, kas čia lietuviška? Jis pasakojo, kad labai patiko Vilnius, ypač senamiestis, daug vaikščiojo, gyrė kavą – beveik visi amerikiečiai Europoje ją pastebi. Su jo žmona Žaklina irgi esu bendravusi – aktorė, bet daugiau teatro srities, Brodvėjus. O dabar jų sūnus, atrodo, irgi aktorius.“
Daivos svajonė būtų susitikti su Michelle Obama. Ji, vizažistės manymu, visai iš kito pasaulio, bet labai ją įkvepia kaip moteris.
„Mėgstu rašyti tekstus ir jos kalbos man yra tikras pavyzdys, kaip žodžiais galima veikti. Esu su ja net susirašiusi – kažkada turėjau jos kontaktą. Norėjau daryti podcastą (liet. tinklalaidę), bet viską pristabdė dabartinė JAV politinė situacija. Dabar visi tyli, laukia, ką vėl iškrės Trumpas.
Dar viena įdomi asmenybė – prezidento Nausėdos giminaitė, lietuvaitė, kuri karjerą darė Holivude. Ji buvo net laikoma sekso simboliu. Su ja dar norėčiau susitikti – ji, kiek žinau, draugauja su Ruta Lee, tai galbūt tai bus paprasčiau, nes dažnai važiuoju pas ją į svečius.
Ruta Lee – be galo šilta, pasakojanti istorijas su tikru Holivudo žavesiu. Viena jos istorija paliko labai stiprų įspūdį: giliu sovietmečiu, kai pati jau buvo žvaigždė, paskambino tiesiai Chruščiovui ir išprašė močiutės paleidimą iš Sibiro. Močiutė buvo labai nusilpusi, bet Ruta ją aplankė, pagydė ir išvežė į Ameriką. Vėliau ši dar metus gyveno Los Andžele ir kasdien dėkojo Dievui už tai.
Ruta turi dzūkiško užsispyrimo – ne kiekvienas taip pasielgtų. Ir dabar dar palaikome ryšį – siunčiu jai gėlių progomis, ji rašo šiltus laiškus. Be to, ji vis dar aktyvi, su puikiu humoru. Kartą, kai svečiavausi, paklausė: „Kodėl tu taip mažai geri?“ Sakau: „Mes lietuviai, ne ruskiai.“
Paklausta apie sužvaigždėjimą, Collette mano, kad visos iki vienos žvaigždės šį momentą praeina.
„Manau, dauguma žvaigždžių būna pagavusios tą „žvaigždės momentą“ karjeros pradžioje. Bet vėliau, kai nusistovi gyvenimas, kai atsiranda šeima, draugai, tada ta žvaigždė nebe tokia svarbi. Net Taylor Swift yra sakiusi, kad anksčiau jautėsi pasikėlusi, bet vėliau suprato – kam visa tai? Kam vaidinti, kai gali tiesiog būti žmogumi.
Dirbant vizažiste, man labai patinka bendrauti su žmonėmis – kiekvienas klientas atneša savo istoriją. Kartais net nenori kalbėti, tik klausytis. Kiekviena diena – vis kita, vis naujas žmogus, naujas pasaulis. Dėl to darbas niekada nebūna nuobodus“, – šypsosi Daiva.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
