Smegenis tyrinėjantis Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neuromokslininkas prof. Osvaldas Rukšėnas neslepia, kad nors senėjimas suvokiamas kaip natūrali žmogaus egzistavimo dalis, į nemažą dalį klausimų mokslas dar nėra pajėgus atsakyti.
Faktas, kad statistiškai moterų smegenys yra 3 metais jaunesnės nei vyrų, o ryškiau senėjimo procesai vidutiniškai matomi nuo 60–65 m. Nuo 70-ies jie tik dar labiau intensyvėja. Vis tik pirmieji neurodegeneraciniai procesai jau gali būti stebimi būnant vos 35-erių.
Ne mažiau įdomu tai, kad neurobiologinė branda šiandien pasiekiama daug vėliau nei 18-os – moterims ši riba pasistūmėjo link 25, vyrams – 27 metų. „Taigi laiką nuo 25 iki 35 metų būtų galima laikyti aukso amžiumi“, – juokauja mokslininkas.
Kodėl vyksta senėjimas, kas tam daro didžiausią įtaką ir kiek žmogus gali tai paveikti – apie tai naujienų portalo tv3.lt pokalbis su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto Neurobiologijos ir biofizikos katedros vedėju, Lietuvos neuromokslų asociacijos prezidentu prof. habil. dr. Osvaldu Rukšėnu.
Kas darosi smegenyse, kai senstame?
Kas yra senėjimas? Ar jis prasideda būtent nuo smegenų, ar jį paskatina pirmiausia organizme vykstantys pokyčiai?
Geras klausimas – kas į jį atsakys, gaus ne vieną Nobelio premiją (juokiasi). Viena aišku, tai yra natūralus procesas – jei gimei, tai ir sensi. Toliau jau prasideda niuansai, kaip kam sekasi šis procesas – vieniems vyksta greičiau, kitiems – lėčiau, vieni tą priima skausmingiau, kiti – mažiau skausmingai.
Kas yra pradžia – kūnas ar smegenys, sunku pasakyti. Yra visokių teorijų ir vienos visa apimančios neturime. Viena dabar populiaresnių yra apie mitochondrijų susidėvėjimą. Taip pat kalbama apie randamus pasikeitimus ir smegenų nervinėse ląstelėse. Kita populiari – vadinamoji susidėvėjimo teorija, kuri sako, kad yra viso ko baigtinis resursas. Istoriškai žiūrint kiekvienoje teorijoje yra racionalumo grūdas ir su laiku bus kažkas „sulipdyta“, kas maksimaliai efektyviai galės tai paaiškinti.
Be to, svarbu atskirti, ar kalbame apie natūralų prigimtinį senėjimą, ar susijusį su patologijomis, degeneracinėmis ligomis, kurios stipriai koreliuoja su amžiumi. Vėlgi, nežinome ir jų tikslių atsiradimo priežasčių, bet yra patirčių, kad tai gali būti ir su gyvenimo būdu, gyvensena susiję dalykai.
Nuo ko labiausiai priklauso, kokiu greičiu senėjama – didžiausias yra genetikos vaidmuo ar tai, kaip gyvename?
Genetikai viską gali suversti ir neprašausi (juokiasi). Bet šalia genetikos dabar labai svarbi ir epigenetika (veiksniai, reguliuojantys genų pasireiškimą, – aut. past.). Tad žiūrint bendrai, įskaitant ir procesus smegenyse, gyvensena plačiąja prasme turi didelę įtaką – kaip maitiniesi, kiek įtampos, streso patiri, kiek fiziškai esi aktyvus. Tai – iki nuobodumo žinomos komponentės, bet jos yra svarbios ir nuo to niekur nepabėgsi. Jei kasdien esi užsisukęs strese, akivaizdu, kad tai nepagerins sveikatos. O jei gali leisti sau prabangą kasdien ramiai medituoti, vaikščioti po miškus, akivaizdu, kad tai yra sveikesnis gyvenimo būdas.
Yra išskirta, kas turi didesnę dedamąją iš gyvensenos veiksnių siekiant prailginti gyvenimą – miegas, mityba, fizinis aktyvumas?
Svarbus kompleksinis poveikis, nes kurį komponentą paimsi, kai su juo bus kas blogai, tai jau turės pasekmes. Jei žmogus nemiegos, akivaizdu, kad pirmiausia smegenims bus negerai, o toliau – ir visam kūnui, nes smegenys jį valdo. Ne veltui vienas iš baisiausių kankinimų yra neleisti miegoti, kai net prieinama iki kraujo išsiliejimų smegenyse ir t. t. Kiek jau miegoti – individualus dalykas.
Tradiciškai 60–70 metų yra tas amžius, kai prasideda aktyviausi procesai. Tas yra nepaneigta, bet pirmieji degeneracinių procesų smegenyse požymiai, jau dokumentuota, gali prasidėti nuo 35 m.
Jei maitinsiesi vien greito maisto produktais, tai irgi nebus sveika, ir daug tyrimų rezultatų rodo, kad tai turi negerų pasekmių plačiąja prasme. Bet vėlgi ne kiekvienas sau gali leisti kasdien valgyti gerą namie gamintą maistą.
Kaip bebūtų, viskas yra susiję – jei vienai kuriai sistemai negerai, tai iš paskos atsiliepia visoms kitoms. Tik neigiamas poveikio pasireiškimas gali skirtis: stokojant miego jis bus greitesnis, blogai maitinantis – gal atsilieps po kelių dešimtmečių. Sąskaita anksčiau ar vėliau ateina (šypteli).
Kas konkrečiai darosi smegenyse, kai senstame?
Kai kalbame apie smegenis, turime omenyje galvos smegenis – tą viršutinę „dėžutę“. Pačios smegenys struktūriškai ir funkciškai skirstomos į dvi dalis – pilkąją ir baltąją medžiagą. Pilkoji – tai yra žievė, apie kurią sukasi ir visi anekdotai. Galima sakyti, čia yra visa esmė – neuronai, jų kūnai, dendritai. Bet jie savaime nieko nepadarys, jei nebus jungčių tarp jų, tad čia turime baltąją medžiagą. Ir šiose vietose vyksta skirtingi procesai.
Bendrai kalbant, su amžiumi mažėja pilkosios medžiagos tūris. Nereikia dramatizuoti, tai nevyksta kartais: jei suaugusio žmogaus smegenys sveria 1,3–1,4 kg, gilesnėje senatvėje netenkama maždaug pusšimčio gramų. Bet tyrimai (fantastinės galimybės, kad technologijos šiandien leidžia tirti gyvų žmonių smegenis) atskleidė, kad su amžiumi ne visa pilkoji medžiaga keičiasi vienodai.
Stipriausiai paveikiamos kaktinės žievės sritys – su amžiumi mažėja maždaug 10–11 proc. tūrio šiose srityse. Tai yra labai svarbu, nes kaktinės žievės sritys yra visos žmogiškosios esmės buveinė – tai yra visas mūsų „ego“, mintys, sąmonė. Tai yra kritiškai svarbi sritis ir kai ji pradeda blogėti, tai atsiliepia visiems procesams. Dėl to ir atsiranda mąstymo lėtumas, reakcijos laikų išaugimas ir apsukos nebe tos.
Dar kiti procesai vyksta baltojoje medžiagoje. Be to, labai svarbus dalykas, kad smegenys, ypač neuronai, yra gyvybiškai priklausomi nuo deguonies ir gliukozės. Tas žinomas sakralinis skaičius – 5 minutės be deguonies ir prasideda smegenų žūtis. Tam, kad smegenys funkcionuotų normaliai, turi būti kraujagyslių. Jų tinklas yra neįsivaizduojamai tankus smegenyse, bet su amžiumi jos irgi keičiasi – jų sienelės tvirtėja, atsideda aterosklerotinės plokštelės, trinka kraujospūdis, atsiranda aprūpinimo problemos. Kita liūdna dalis, kad su laiku mažėja kapiliarų – pačių smulkiausių kraujagyslių, per kurias vyksta visa dujų ir medžiagų apykaita.
Trečias svarbus segmentas yra hematoencefalinis barjeras – lyginant su kitose kūno vietose esančiais kapiliarais, esantys smegenyse yra specifiniai tuo, kad jie yra labai sandarūs ir praleidžia tik tai, kas reikalinga smegenims. Su amžiumi ši funkcija taip pat prastėja ir filtras tampa nebe toks sandarus.
Šiandien smegenys baigia formuotis daug vėliau apie 25–27 m.
Nuo kokio amžiaus vidutiniškai pradedama senti? Kiti pajuokauja, kad senti pradedame nuo pat gimimo.
Šiandien labai keičiasi supratimas apie šiuos dalykus. Ilgą laiką 18 metų riba buvo laikoma kaip brandos slenkstis, kada susiformuoja smegenys, tiksliau – jos kaktinės žievės. Iš čia ir atsirado pilnametystės samprata, kai išduodami pasai ir visa kita. Dabar ši koncepcija peržiūrėta ir riba pasistūmė – moterims smegenys baigia formuotis apie 25, vyrams – 27 metus.
Tai gal laikas būtų kelti ir pilnametystės ribą ir pasus išduoti daug vėliau?
Tai ir į Seimą nori 18-os metų jaunuolius kviesti, aišku, niekas nekreips dėmesio į tai politikoje. Bet žiūrint neurobiologiškai dabar kalbama apie tai, kad ta riba pasistūmėjo. Tai čia kaip ir būtų pozityvu – ilgiau būna jauni, bet viskas yra sąlygiška.
Kita pusė yra senėjimas. Tradiciškai 60–70 metų yra tas amžius, kai prasideda aktyviausi procesai. Tas yra nepaneigta, bet pirmieji degeneracinių procesų smegenyse požymiai, jau dokumentuota, gali prasidėti nuo 35 m. Tai, galima sakyti, laikas nuo 25 iki 35 metų būtų tas „aukso amžius“.
Su kuo, manoma, galėtų būti susijusi tokia vėlyvesnė branda?
Sunku pasakyti, nėra kažkokio paaiškinimo. Vienas dalykas, yra nesveikas gyvenimas: maistas chemizuotas, kuo skalbiami drabužiai, oro užterštumas – visa tai labai veikia. Gali veikti ta pati gyvensena, apie ką kalbėjome. Be to, atsiveria nauja dimensija – aiškėja, kad iš kartos į kartą perduodami ne tik genetiniai požymiai, bet ir kiti dalykai. Viena iliustracija – buvo tirti trijų kartų (iki senelių) duomenys: senelis rūkė, o dvidešimtmetė anūkė turėjo maždaug 5–6 kilogramus antsvorio. Taigi rūkymas atsiliepė tokiu būdu per dvi kartas. Nei mama, nei tėvas nerūkė, o mergina statistiškai gali turėti tuos papildomus kilogramus. Tai tik patvirtina, kiek dar daug ko nežinome.
Nuo ko priklauso ilgaamžiškumas?
Ilgaamžiškumas yra paveldimas?
Tas yra, žinomos šimtamečių giminės, čia genetikai neišsisuks (šypteli). Taip pat yra žinomos vadinamosios mėlynosios zonos kaip Japonija, kur žmonės šiaip ilgai gyvena, bet čia jau atskira istorija. Kita vertus, gali turėti labai gerą genetiką, bet jei elgsena bus atitinkama, kažką labai žalingo vartosi, gali labai efektyviai „susideginti“ organizmą. Taigi yra prielaidos ir jų realizavimas.
Tad nėra ko stebėtis, kad vienas žmogus geria, rūko, nepaiso sveikatos, bet gyvena ilgai, kritiškai nesuserga, o kitas, puoselėdamas sveiką gyvenseną, anksti numiršta?
Tiesiog taip yra. Ne veltui yra toks terminas „biologinė įvairovė“ – visi mes skirtingi, o kaip tau pasiseka – kitas dalykas. Bet žmogus valios pastangomis gali labai daug padaryti net turėdamas blogą genetiką. Jei labai prisižiūrėsi, rūpinsiesi savimi, gyvensena, tai yra pavyzdžių, kai žmonės labai efektyviai gyvena ir sveikiau, ir ilgiau.
Šiandien labai daug kalbama apie ilgaamžiškumą ir būdus tai pasiekti – ar ateityje taps labiau įprasta gyventi vos ne šimtą metų?
Statistika objektyviai rodo, kaip stipriai ilgėja mūsų gyvenimo trukmė. Palyginimui, XIX amžiaus pradžioje žmonės apskritai gyvenimo tik 35–40 metų. Sako, nebuvo Alzheimerio ligos, bet jai nebuvo kada pasireikšti. Jie jauni mirdavo, o dabar gyvenimo trukmės vidurkis siekia virš 70 m. Tai yra civilizacijos pasekmės gerąja prasme – tai, ką duoda sveikatos apsauga, gyvensena ir kt.
Žmogus valios pastangomis gali labai daug padaryti net turėdamas blogą genetiką. Jei labai prisižiūrėsi, rūpinsiesi savimi, gyvensena, tai yra pavyzdžių, kai žmonės labai efektyviai gyvena ir sveikiau, ir ilgiau.
Tačiau su tuo gyvenimo ilgėjimu ne viskas vienareikšmiška – svarbus jo kokybės klausimas. Jei ligos suriestas šimtametis gulės patale, ar tai bus džiaugsmas? Tai ir didžiulė našta visuomenei. Populiacija stipriai gausėja, ilgiau gyvena, automatiškai gausėja sveikatos problemų, išlaidos yra milžiniškos. Vien kalbant apie smegenų ligas, išlaidos vertinamos trilijonu eurų, ir su laiku jos tik didės.
Ar yra kokių skirtumų, kad vyrų ir moterų smegenys senėtų skirtingu greičiu?
Individualiai gali būti labai įvairiai, bet, žiūrint statistiškai, skirtumai yra. Išmatuota, kad moterų smegenys maždaug 3 metais jaunesnės nei vyrų. Pavyzdžiui, 40-ies metų moters smegenys būtų kaip 37-erių. 3 metai – daug ar mažai, vertinti kiekvienam, bet faktas, kad taip yra. Vienas iš populiaresnių aiškinimų, kodėl taip yra, tai hormonų poveikis. Estradiolis atlieka daug funkcijų ir kartu pasižymi neuroprotekcine veikla. Kadangi moterų organizme šio hormono daugiau, jis geriau ir saugo. Kita vertus, statistiškai pažiūrėjus, moterys labiau rūpinasi savo sveikata, tad prisideda ir sveikos gyvensenos veiksniai.
Kiek žmogaus profesija turi įtakos senėjimo spartai?
Labiausiai čia viską suvesčiau į stresiškumą. Kita vertus, svarbu, kiek profesija teikia malonumo. Ne veltui sakoma: susirask darbą, kuris bus kaip pomėgis, ir nereikės dirbti. Tada ir emocinė aplinka, žmogaus nuotaika visai kitokia, o tai atsiliepia visiems kitiems procesams. Jei į darbą eini kaip į lažą, tai neigiamai veikia emocijas, motyvaciją tobulėti, dar prisideda požiūris į gyvenseną, ir ratas užsisuka.
Turbūt protinis darbas intensyviau treniruoja smegenis?
Smegenis, kaip ir visas kitas organizmo sistemas, reikia naudoti. Tradiciškai kalbama apie raumenis, kad juos reikia treniruoti, bet yra ir kitos sistemos – ta pati imuninė, nervų sistema. Todėl veiklų keitimas ir įvairovė labai sveika, idealu yra suderinti protinę ir fizinę veiklą.
Kad ir kaip anekdotiškai skambėtų, tie patys kryžiažodžiai padeda lavinti atmintį, labai efektyvi priemonė – užsienio kalbų mokymasis. Žiūrint neurobiologiškai, šokiai yra labai geras dalykas, tada vienu metu aktyvuojama labai daug sistemų. Rimtai, sąžiningai tuo užsiimant, tai yra darbas ir smegenims, ir raumenims, sensorikai – kam tik nori.
Perteklinai naudojantis technologijomis kvailėjama?
Kokia yra ekranų įtaka procesams smegenyse? Ar sunkiai nuo jų atsiplėšiantys žmonės gali paprasčiausiai nukvailėti?
Nukvailėti gal nenukvailėsime, bet gali būti kitoks poveikis. Be abejo, tikima, kad tai turi įtakos, kokia ji bus ilgalaikė, sunku pasakyti, nes dar per trumpai su tuo gyvename. Ta plančetinė karta jau pusiau užaugo, tad, žiūrint moksline prasme, vyksta savotiškas eksperimentas, nes jie kitaip auga.
Čia reiktų priminti, kad yra keli kritiniai vaiko raidos etapai ir vienas iš jų yra 4–7 metai, kai vyksta sinapsių (jungčių tarp neuronų) genėjimas. Kritiškai svarbu, kas tuo metu vyksta su vaiku, kaip su juo bus užsiimama. Dabar klasika gi tokia, kad visi skuba, greitas gyvenimas, vaikas zyzia, laiko nėra, tad jam įduodamas telefonas ar plančetė. Tai – „greitas maistas“ smegenims ir vakaras ramus, bet nebuvo tiesioginio tėvų, pirmiausia – mamos kontakto su vaiku.
Iš naujesnių sričių, kas dar tyrinėjama, yra skirtingų žmonių smegenų sinchronizacija. Tai yra parodyta, kad kūdikio ir motinos smegenų sinchronizacija vyksta tik tada, jei yra akių kontaktas. Tad labai svarbu, kuo užimamas vaikas, nes tai atsiliepia jo gyvenimui. Tada sudedami kognityvinio gyvenimo pagrindai. Čia kaip su namo pamatais – kiek sąžiningai juos sudėsi, tą ir turėsi.
Juo labiau vaikai turi išsilakstyti, išsidūkti, o prie plančetės viso to nepatirsi. Tada raumenynas nesivysto, maistas irgi būna greitas, vystosi sėdimas gyvenimo būdas ir taip formuojasi toks apvalainas žmogutis.
Dar kitas dalykas – rašymas, jis labai svarbus smulkiai motorikai, tai stipriai vysto atitinkamas smegenų sritis. O kai maigai mygtukus, tai nevyksta.
Meškos paslaugą sau daro ir suaugę, vis mažiau rašydami ranka?
Taip, įgūdžiai nyksta, pagal save tai jaučiu, kai reikia kažką rašyti, raštas keičiasi. Atminčiai tai negerai, jai reikalingi nuoseklūs procesai. Pavyzdžiui, skaitomoji atmintis – kai nuosekliai kažką skaitai, tam tikru būdu atitinkamose smegenų dalyse sugula informacija, bet svarbus nuoseklumas. O dabar, kai skaitoma per įvairius įrenginius, yra reklaminiai baneriai, kitaip tariant – trikdžiai. Refleksiškai į juos natūraliai reaguojama – nekalbant apie tai, kad šiaip žvilgsnis nukreipiamas, o jei dar „užkabina“, tai išvis nueisi į kitus puslapius. Taip nuoseklus procesas yra suardomas ir tai ilgainiui atsiliepia atminties problemomis.
Tačiau vyresniame amžiuje nebijoti įsisavinti technologijų, išmokti naudotis kompiuteriu – kaip tik į naudą?
Tikrai taip, įsijungs kiti centrai smegenyse. Ilgą laiką buvo kritikuojama, kad kompiuteriniai žaidimai yra blogis. Dabar keičiasi supratimas ir tai labai natūralu, nes kompiuterinių žaidimų yra labai įvairių – vystančių dėmesingumą, logiką, atmintį, reakciją. Tad tai gali būti puikiausia priemonė užsiėmimams. Tad viskas nėra tik juoda ir balta.
Kokiais būdais galima pristabdyti senėjimo procesus? Teigiama, kad naudinga valgyti riešutus, būtinos omega riebalų rūgštys, svarbu nestokoti ir gliukozės.
Visų pirma reikia savimi rūpintis ir išsitirti, kokių elementų trūksta. Taip, yra tos omega riebalų rūgštys, bet kiekvieno mūsų organizme jų skirtingi kiekiai, vienam gal jų visiškai užtenka, kitam reikia dvigubos dozės.
Dabar klasika gi tokia, kad visi skuba, greitas gyvenimas, vaikas zyzia, laiko nėra, tad jam įduodamas telefonas ar plančetė. Tai – „greitas maistas“ smegenims ir vakaras ramus, bet nebuvo tiesioginio tėvų, pirmiausia – mamos kontakto su vaiku.
Vis tik bet kokias papildomas medžiagas ar papildus reikėtų vartoti atsargiai. Yra labai paprasta taisyklė – fiziologijoje viskas turi savo kainą. Jei tas papildas ar papildoma priemonė išties kažką stipriai veikia, tikėtina, kad ji sukels ir kažkokias šalutines pasekmes, nes viskas organizme yra persipynę. Jei ji nieko nedaro, tai tik būsi išmetęs pinigus, bet bent nieko nepasigadinęs.
Be abejo, maistas yra svarbus, bet patikimiausias dalykas – išmokti klausyti savo kūno: kitą kartą reikia suvalgyti ir šokolado gabaliuką ar lašinio bryzelį. Bet tai nereiškia, kad ištisai turi vieną ar kitą valgyti.
Ką profesorius Osvaldas Rukšėnas pats daro, kad savo smegenis ilgiau išsaugotų gyvybingas?
Pradėkime nuo to, kad mano darbas – mano hobis, man patinka tai, ką darau. Aišku, gal ir nesveika žymiai daugiau nei 8 valandas dirbti, bet dabar „kunkuliuoja“ tiek neuromokslų, tiek fiziologijos srities pažinimas. Tad be galo smalsu stebėti, kas, kaip ir kur link keičiasi. Tad apkrovos smegenims pakanka. O kai jau perkaista, tada į žemę rankas sukiši, pagal galimybes pasikrapštai kažkur sodyboje ir kažkiek viskas susibalansuoja.
Dėkoju už pokalbį.
