Apie tai plačiau papasakojęs Vilniaus universiteto profesorius, Psichotraumatologijos centro vadovas, Tarptautinės trauminio streso tyrimų asociacijos valdybos narys prof. dr. Evaldas Kazlauskas pabrėžė, kad trauminis stresas skiriasi nuo kasdien buitinėse situacijose patiriamo streso.
„Čia reiktų kalbėti apie trauminius stresorius, tam tikrus įvykius, situacijas, psichologines traumas, kurie sukelia tam tikrą įtampą, parengia organizmą kovoti arba kažkaip tai įveikinėti. Tai yra tokie įvykiai ir situacijos, kurie yra grėsmingi žmogaus gyvybei ar sveikatai. Ir čia atskiriame kasdienius ir trauminius stresorius.
Tikrai sukrečiantys gyvenimo įvykiai yra tie, kurie grėsmingi žmogaus sveikatai ir gyvybei. Trauminės patirtys gali būti vienkartinės, pavyzdžiui, autoįvykis, ir ilgalaikės, pavyzdžiui, gyvenant karo zonoje, kai yra nuolatinė grėsmė, tarpasmeninis smurtas, kai artimoje aplinkoje daug metų kartojasi trauminiai įvykiai. Žinome, kad pasikartojantys trauminiai įvykiai turi smarkesnį poveikį žmogaus savijautai“, – aiškino jis „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“.
Kaip bebūtų, ir kiti nuolat besikartojantys stresoriai taip pat gali veikti žmogaus psichologinę savijautą. „Gal tada daugiau kalbėtume ne apie trauminį stresą, o adaptacijos, prisitaikymo sunkumus. Psichotraumatologijoje nemažai analizuojame, kokios yra patirtys, atskiriame, kad jos gali turėti skirtingą poveikį“, – pridūrė ekspertas.
Potrauminio streso sutrikimas: kaip atpažinti?
Pašnekovo aiškinimu, trauminių įvykių pasekmės gali būti įvairios ir dalis žmonių su jomis susitvarko, tačiau taip yra ne visada.
„Pavyzdžiui, žmonės, kurie patyrė autoįvykį, gali jaustis nesaugiai važiuodami automobiliu ar jį vairuodami, gali daug apie tai galvoti. Didžioji dalis žmonių, kurie patiria tokius trauminius įvykius, su tuo susitvarko.
Daliai žmonių kyla sunkumų, kurie tęsiasi mėnesį, kelis mėnesius, kelis metus, kurie turi tam tikrus požymius, būdingus potrauminio streso sutrikimui. Tada galime kalbėti apie tam tikrą sutrikimą, kai jau reikia specialistų pagalbos“, – dėstė specialistas.
„Tikrai sukrečiantys gyvenimo įvykiai yra tie, kurie grėsmingi žmogaus sveikatai ir gyvybei.“
Nuo kitų psichikos sveikatos sutrikimų potrauminio streso sutrikimas skiriasi tuo, kad mes turime gana aiškią priežastį – yra kažkokia grėsminga situacija ir su ja susiję sunkumai.
„Tai yra tai, ką galima atsekti ir kas užsuka visą grandinę reakcijų“, – kalbėjo E. Kazlauskas.
Pasak jo, dažnai būna, kad žmonės patiria daugiau nei vieną trauminę patirtį savo gyvenime, tada psichologams kaip detektyvams tenka aiškintis, su kokiu įvykiu susijusios dabartinės reakcijos.
Pagrindiniai požymiai, kad išgyvenate potrauminį stresą
Pašnekovo aiškinimu, galima išskirti tris pagrindinius potrauminio streso sutrikimo požymius:
„Vienas jų – tai yra trauminės patirties išgyvenimas iš naujo, nuolatiniai kamuojantys priminimai apie trauminę patirtį. Jie gali pasireikšti kaip tam tikri priminimai, jų blyksniai, naktiniai košmarai. Tie prisiminimai kamuoja žmogų taip smarkiai, kad atrodo, jog tai vyksta „čia ir dabar“.
Potrauminio streso atveju yra gana aiškiai išreikštas vengimas tų situacijų, žmonių, aplinkybių, kurios susijusios su traumine patirtimi. Trečia požymių grupė – nuolatinė įtampa ir grėsmės jausmas. Tas įvykis nutiko praeityje, gali būti, kad tai vienkartinis įvykis ir situacija kaip ir užsibaigė, bet vis tiek yra tokia nuolatinio budrumo, įtampos būsena ir tas grėsmės jausmas, kad tai gali pasikartoti.“
Paklaustas, ar intensyvus informacijos internete, socialinių tinklų vartojimas gali virsti kažkokiomis psichologinėmis traumomis ar jas pagilinti, profesorius teigė, kad čia galimas dvejopas poveikis.
„Tai gali ir pagilini sunkumus, ir padėti įveikti psichologines traumas. Kartais tų neigiamų naujienų vartojimas, stebėjimas, socialinių tinklų sekimas gali didinti grėsmės jausmą. Pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos metu darėme tyrimus, kaip žmonės jaučiasi, paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie nuolat aktyviai kasdien tam skyrė gana daug laiko, sekė pandemijos skaičius, grėsmingą situaciją, jų psichologinė savijauta buvo prastesnė ir adaptacijos sunkumai didesni.
Nuolatinis neigiamų naujienų srautas apie karą, nestabilumą pasaulyje, nesakyčiau, kad traumuojanti patirtis, bet didina nesaugumo jausmą. Kita vertus, bent mūsų traumatologijos centre taip pat ieškome, kaip skaitmenines technologijas panaudoti sunkumams įveikti“, – dėstė E. Kazlauskas.
Ar trauminės patirtys perduodamos iš kartos į kartą?
Jis pasakojo, kad psichotraumatologai nemažai diskutuoja apie traumos perdavimą per kartas. Vis tik tai, kad tėvai ar seneliai yra gyvenime patyrę trauminių patirčių, nebūtinai vaikai, anūkai patirs potrauminį stresą.
„Mūsų potrauminiai tyrimai kaip tik parodė, kad jei mūsų tėvai ar seneliai patyrė tremtį, tai jų palikuonys kaip tik psichologiškai stipresni, galbūt dėl to, kad išmoko iš savo tėvų, senelių, kaip galima įveikti sunkumus, gal kažkokių įveikos būdų, vertybių, kurios padeda įveikti sunkumus.
Kita vertus, dabar kai tyrinėjame ir žiūrime, kas vyksta kad ir dabar Ukrainoje, kur yra nuolatinė įtampa. Aišku, kad tai veikia suaugusius ir atsiliepia, kaip jie bendrauja su vaiku, kiek turi jėgų, laiko pasirūpinti savo vaikais. Maži vaikai jaučia nuolatinę suaugusiųjų įtampą ir tai gali didinti vaikų jautrumą. Yra net parodyti genetiniai mechanizmai, kaip tėvų patiriamos traumos veikia jų kūdikius ir per tai gali didinti riziką potrauminiam stresui suaugus, jei vaikas patirtų trauminių patirčių“, – aiškino specialistas.
„Mūsų potrauminiai tyrimai kaip tik parodė, kad jei mūsų tėvai ar seneliai patyrė tremtį, tai jų palikuonys kaip tik psichologiškai stipresni.“
Svarstydamas, kiek visuomenėje gali būti žmonių, patiriančių potrauminiu streso sutrikimą, E. Kazlauskas teigė, kad skaičiai būtų nemaži.
„Kai kalbame apie kasdienius stresorius, susijusius su darbu, finansiniais sunkumais, žinome, kad pastaraisiais metais visi Lietuvos gyventojai su tuo susidūrė. Kai kalbame apie traumines patirtis, tyrimai rodo, kad bent 80 proc. žmonių visuomenėje yra susidūrę su tikrais grėsmingais įvykiais, kuriuos patyrė patys ar jų artimieji. Tad galime galvoti, kad didžioji dalis juos patiria.
Kalbant apie riziką, kiek žmonių gali turėti potrauminį stresą, mūsų tyrimai rodo, kad ji bendroje populiacijoje siekia iki 8 proc. Kai kalbame apie žmones, kurie lankosi psichikos sveikatos centruose, rizika dar didesnė – vienas iš 4–5 gali turėti potrauminio streso sutrikimą. Tai tie skaičiai tikrai dideli“, – teigė profesorius.
Gelbėja ir humoras
Nuo ko priklauso, kaip stipriai mus paveiks traumuojanti patirtis? Pašnekovo teigimu, vieno atsakymo nėra, bet būtų galima kalbėti apie psichologinį atsparumą ir gebėjimą sugrįžti į vėžes po sunkumų.
„Visų mūsų psichologinis atsparumas skiriasi priklausomai nuo turimų vidinių resursų, biologinių veiksnių, aplinkinių paramos. Jei šalia yra aplinkinių, kurie nesmerkia, palaiko, nekaltina, tas yra labai svarbu. Mūsų tyrimai taip pat rodo, kad daliai žmonių labai svarbu tikėjimas, viltis“, – sakė E. Kazlauskas ir pridūrė, kad humoras irgi yra vienas tų dalykų, kuris padeda įveikti.
Jis akcentavo, kad labai skiriasi, ką darome iš karto po įvykio ir ką – praėjus keliems mėnesiams ar dešimtmečiams: „Ta žinia būtų ne tik patiems, kurie tai patiria, bet ir jų artimiesiems. Per pirmą mėnesį iškart po įvykio nerekomenduojame psichologinių terapijų. Suprantama, kad yra sunku ir didžioji dalis žmonių reaguoja į netektis, skaudžius gyvenimo sukrėtimus.
Tada labai svarbu ne tik žmogaus, bet ir aplinkinių jautrumas, taktiškas, jautrus buvimas šalia, leidimas suprasti, kad jis yra šalia, bet įkyriai nekalbinti. Labai svarbu ir praktinė parama – jei sudegė namas, labai svarbu, kad žmogus turėtų šiltą būstą, jei patyrė sužalojimų, pasirūpinti fizinėmis žaizdomis, galbūt reikia nupirkti vaistų. Jei žmogus parado turtą, galbūt žmogui reikia suteikti maisto – pasirūpinti fiziniu žmogaus saugumu, šiluma.“
Jei praėjus keliems mėnesiams žmogus vis dar jaučia labai stiprius jausmus, nerimą, susijusį su ta situacija, ką išduotų naktiniai košmarai, nuolatinis įkyrus galvojimas apie tai, labai stiprus tokių minčių vengimas, stiprus grėsmės jausmas, tada pašnekovas patarė susirasti specialistą, psichologą, ir apie tai su juo pasikalbėti.
