gerda zemenskaitė

Ir šiandien aš susimąsčiau. Šiame pasaulyje gyvename apsupti žmonių. Turime senelius, draugus, giminaičius ir dar begalę žmonių, su kuriais mus kas nors sieja. Dažniausiai stengiamės sutarti gerai, bet pasitaiko atvejų, kai mumyse įsitaiso velniūkštis, kuris neleidžia būti geram ir atitinkamai gerbti ir mylėti mus mylinčius ir mums brangius žmones.

„Mano tėvai skiriasi“. Tokią frazę paskutiniu metu girdime vis dažniau ir dažniau. Kokios viso to priežastys? Kodėl žmonės, kurie prisiekia amžiną meilę Dievo akivaizdoje, vėliau nutaria, jog jiems ne pakeliui? Kas nutinka, dėl ko nepakanka vietos po vienu stogu? Nesutapo interesai Prieš porą dienų teko kalbėtis su savo drauge, kuri daugiau nei 10 metų yra išsiskyrusi ir viena augina paauglę dukrą.

„Ir kas per velns ta meile yr“. Tai žodžiai iš labai gerai visiems žinomos Žilvino Žvagulio dainos. Tik šį kartą nenorėčiau kalbėti apie meilę. Aš, kaip ir daugelis, ja tikiu, o svarbiausia – jaučiu. Gal labiau šios dainos žodžius norėčiau pakeisti į „Ir kas per velns ta draugystė yr“. Turbūt kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime turi draugą.

„Ne, nenoriu, pasitrauk! Niekše!.. Negaliu... Man skauda!“ „Egidijau, baik!“ Tai padriki žodžiai, besijungiantys į sakinius, kuriuos tą vakarą Emilija naudojo kaip pagalbos šūksnius. Mergina, kupina ašarų akyse ir veidu, kuris vis dar perkreiptas iš skausmo, sutiko man papasakoti apie tą vakarą, kuris jai buvo lemtingas. „Vakarą leidau viena savo namuose, grįžusi iš paskaitų į bendrabutį, kuriame gyvenu jau kelis metus, skaičiau knygą ir norėjau anksčiau atsigulti.