• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kauno kriminalinio pasaulio įžymybės mito formavimuisi nemažai įtakos galėjo turėti socialinės sąlygos, korupcija, nepasitikėjimas valdžios institucijomis bei teisėsauga. Tokią išvadą galima susidaryti perskaičius H. Daktaro knygos „Išlikt žmogumi“ eilutes apie jo pažintį su „zona“.

Kauno kriminalinio pasaulio įžymybės mito formavimuisi nemažai įtakos galėjo turėti socialinės sąlygos, korupcija, nepasitikėjimas valdžios institucijomis bei teisėsauga. Tokią išvadą galima susidaryti perskaičius H. Daktaro knygos „Išlikt žmogumi“ eilutes apie jo pažintį su „zona“.

REKLAMA

„Kitą rytą buvau nuvežtas į valdybą, kurios rūsiuose buvo garsioji KPZ (išvertus iš rusų kalbos – laikinojo suėmimo kamera). Šiais laikais ją vadina areštine, – paaiškino H. Daktaras. – Buvau įmestas į rūsį ir patalpintas į 16-ąją „dekabristų“ kamerą. Vėliau tik sužinojau, kad „dekabristai“ reiškia „bomžai“, pijokai, kurie gauna 15 parų arešto, dirbdami dieną viešuosius darbus, o naktį vėl uždaromi į kamerą. Už smulkius nusikaltimus, smulkų chuliganizmą ir gyvenimą be registracijos uždarydavo penkiolikai parų. Įžengęs į kamerą, sustingau lyg stulpas, nuo pamatyto vaizdo net šiurpas nukratė: žmonės miegojo ant „narų“, susispaudę kaip silkės statinėje. Stovėjau ir svarsčiau, kur čia man prisiglausti, nes nuovargis ir silpnumas lenkė mane prie žemės“.

Tėvas ragino niekada neprisipažinti

Perkeltas į kitą kamerą Henytė susipažino su kalinio duoną ragavusiu Kauku ir akimirksniu įsiliejo į kalėjimų gyvenimo ritmą.

REKLAMA
REKLAMA

„Kaip ir įprasta tokiais atvejais, kameros šeimininkas, ėmęs manęs klausinėti, kas toks, iš kur, už ką, ką pažįsti, kokiai „chebrai“ priklausai? Iš galvos linktelėjimo supratau, kad jis mano atsakymais liko patenkintas, ištiesė ranką ir sako: „Mane vadina Kauku, esu senas „zonų“ gyventojas ir praleidau jose virš 20 metų“, – prisiminė H. Daktaras. – Prisistatęs Henytės vardu išgirdau, kad nors esu jaunas ir be patirties, bet atsiliepimai apie mane kalinių tarpe neblogi“.

REKLAMA

Netrukus Henytė buvo iškviestas pas aukštą milicijos darbuotoją, kuris jaunam mušeikai tiesiai rėžė: „Nenori prisipažinti – sėdėk, tavo reikalas. Prisipažink ir eik į laisvę, aš paleisiu tave tuoj pat ir vaikščiok sau sveikas iki teismo dienos, o ten ir sąlyginai gausi“. Tačiau Henytė nepasidavė patyrusio milicininko įkalbinėjimams.

Jam bestovint ir bemąstant apie išgirstus viršininko žodžius, galvoje nuskambėjo įsimintini tėvo ne kartą išsakyti žodžiai: „Neprisipažink, sūnau“. „Aš niekuom nekaltas, jei būčiau ką sumušęs – tikrai prisipažinčiau. Esu visiškai nekaltas“, – taip milicijos kapitonui atšovė H. Daktaras.

REKLAMA
REKLAMA

Skaičiuodamas dienas belangėje, Henytė troško vienintelio – kaip įmanoma greičiau ištrūkti į laisvę.

„Prigulęs absoliučioje tyloje girdėjau, kaip po „narais“ cypia pelės, tampo popieriukus ir graužia lentas. Tolumoje, už lango, girdėjosi triukšmas, pro grotuotą langą praeinančių žmonių balsai, mašinų ūžesys ir vaikų juokas. Visas šis šurmulys savotiškai jaudino ir graudino širdį, taip norėjosi į laisvę, pereiti pėsčiom visą Vilijampolę, pamatyti mamą, tėvą, draugus (...)“, – taip pirmąsias savaites už grotų aprašė garsiausias Lietuvos kalinys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Papročius reikia žinoti

Nuo neatmenamų laikų visose kamerose galioja bendra taisyklė – maistas čia bendras. Apie žiauriausius kalėjimo papročius savo knygoje prisimena ir Henytė. Jo kameroje sėdėjo jaunas vaikinas, kuris už draugų išdavystę buvo pasmerktas žemiausiai kalinių kastai – „gaidžiams“. 

„Bet kokiame Lietuvos ar Rusijos lageryje, jau nuo šios minutės jis priskirtas žemiausiai kastai. Nuo šiol jis nebegalės valgyti su visais prie vieno stalo, negalės miegoti ant narų ir naktis praleis susirietęs prie „parašos“ (tualeto unitazo) arba prie durų. Kad bus spardomas ir niekinamas visų kalinių, o jei reikės, atstos ir moterį, kurią galės prievartauti bet kas ir bet kur. Tokia bausmė „gaidžiams“ ir „ožiams“ yra teisingiausia ir joks teismas nenuteis tavęs taip kentėti, kaip nuteisia kaliniai“, – savo memuaruose atvirai dėstė Kauno nusikaltėlių autoritetas.

REKLAMA

1976 metų balandžio 29-ąją Henytė buvo pirmąsyk pervežtas į Lukiškių kalėjimą. Šis griežtojo režimo kalėjimas, pastatytas 1904 metais, tarsi grėsminga tvirtovė su spygliuota viela apjuosta tvora ir stebėjimo bokštais, šiandien stūkso pačiame Vilniaus centre. Dieną pro jį zuja valdininkai į Seimą, Aukščiausiąjį Teismą, verslininkai – į biurus „Vilniaus vartų“ dangoraižiuose, studentai – į M. Mažvydo biblioteką, pro jo sienas į darželį vaikus veda tėvai. Prie kalėjimo daugelis prityla ir baimingai paskubina žingsnį.

REKLAMA

Lukiškėse Henytė, išgirdęs graudžias nuteistųjų istorijas ir už simbolinius nusikaltimus pelnytas griežtas bausmes, galutinai nusprendė: „Jei vogti – tai milijoną, ir nesėdėsi, bet, neduok Dieve, pavogsi bulvių maišelį – tuojau pat atsidursi belangėje“.

Lengvinanti aplinkybė

H. Daktarui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl piktybinio chuliganizmo, pasižymėjusio ypač įžūliais veiksmais. Tuometinio K. Požėlos rajono liaudies teismo teisėjas I. Ropininkas bausmę sušvelnino. Teisėjo nuomone, lengvinanti aplinkybė buvo ta, kad Henytė labai jaunas, blaivykloje nebuvo, teistumo neturėjo. Henytė buvo nuteistas 10 mėnesių laisvės atėmimo, bausmę skirta atlikti Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„10 mėnesių man pasirodė visa amžinybė. Advokatas su mama nuėjo kryžiaus kelius, aplankė daugybę teisingumo įstaigų, prirašė begalę skundų ir prašymų, kad peržiūrėtų mano bylą“, – teigė Henytė.

Jį gynęs advokatas, dabar jau buvęs Lietuvos advokatų sąjungos pirmininkas Kęstutis Lipeika parašė kasacinį skundą LTSR Aukščiausiajam Teismui. Teismas nutarė, kad Kauno liaudies teismas nenurodė motyvų, kodėl Henytei buvo paskirta įkalinimo bausmė.

Ji buvo dar labiau sušvelninta – pakeista pataisos darbais. Henytė teismo sprendimu buvo paleistas laisvėn teismo salėje. Į bausmės laiką teismas įskaitė suėmimo laiką ir nusprendė, kad trys pataisos darbų dienos atitinka laisvės atėmimo dieną. Kadangi Henytė buvo suimtas 1976 metų balandžio 2 dieną, pagal šį nuosprendį jam teliko keli mėnesiai pataisos darbų.

Jau Lietuvoje nėra apie ką rašyti....kam įdomus tas g----s
Paleisti jį reikia!
Dvėsk hiena...
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų