• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nors daugeliui mūsų Kalėdos vis dažniau asocijuojasi su dovanomis ir gausiomis vaišėmis, Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius lietuvius ragina prisiminti tikrąją Kūčių ir Kalėdų prasmę – Jėzaus gimimą. S. Tamkevičius Kūčių vakarą kviečia visus dalintis meile, artumu ir gerumu. Išsamus interviu su Jo Eminencija kardinolu Sigitu Tamkevičiumi.

Nors daugeliui mūsų Kalėdos vis dažniau asocijuojasi su dovanomis ir gausiomis vaišėmis, Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius lietuvius ragina prisiminti tikrąją Kūčių ir Kalėdų prasmę – Jėzaus gimimą. S. Tamkevičius Kūčių vakarą kviečia visus dalintis meile, artumu ir gerumu. Išsamus interviu su Jo Eminencija kardinolu Sigitu Tamkevičiumi.

REKLAMA

Kardinole, kokios jūsų nuotaikos, ar jau nusiteikėte Kūčioms?

Labai nusiteikęs. Šiandien rytą Kūčias valgėme su Kauno varguomene, o vakare valgysime su kurijos darbuotojais. 

Matau, kad katedroje paruoštas ir Betliejus, ir prakartėlė.

Iš anksto jis paruošiamas, tik kol kas prakartėlėje tik avinėliai ir piemenys, o nėra pačių svarbiausių – Juozapo, Marijos ir kūdikėlio Jėzaus. Jie bus jau Kūčių naktį.

Ką jums reiškia Kūčios ir Kalėdos?

Pačiame centre yra Kalėdos – Jėzaus gimimo šventė. Tai mūsų krikščioniškame tikėjime pati svarbiausia šventė, kai prisimename Išganytojo gimimą, atėjimą į mūsų tarpą. 

REKLAMA
REKLAMA

Na, o Kūčios yra šeimos šventė, kadangi Kalėdos, – Jėzus, Juozapas, Marija – šeima, tai Kalėdų išvakarėse, vakare šeimos susirenka prie stalo, laužo paplotėlį, paplotėlis reiškia Viešpatį. Ir šita Kūčių vakarienė yra dalijimasis gerumu, meile, kadangi kūdikėlis Jėzus, ateidamas į Žemę, mus apdovanojo meile. Kūčių vakarienė ne visuose kraštuose yra, bet pas mus ir Lenkijoje tai sena ir labai brangi tradicija.

REKLAMA

Kas yra kunigų, kardinolų Kalėdos ir Kūčios? Kaip jūs švenčiate?

Švenčiame labai paprastai, taip, kaip visi kiti katalikai. Susirenkame artimiausi žmonės. Konkrečiai pas mus Kaune švenčiame net kelis kartus – dieną su Kauno varguomene, pietų metu aplankau savo brolius jėzuitus, o vakare valgome Kūčių vakarienę su pačiais artimiausiais kurijos darbuotojais. Šitos kiekvienos Kūčios turi savo atspalvį. 

Man labai brangios yra su Kauno varguomene. Ten susirenka apie 100 vargingai gyvenančių žmonių. Manau, tas ir labai simboliška, kadangi Jėzus atėjo kaip vargšas, gimė gyvulių ėdžiose, tvartelyje. Gyvenimo pakraščiuose esantys žmonės yra patys artimiausi prie kūdikėlio Jėzaus.

REKLAMA
REKLAMA

Kalbant apie paprastus žmogišku dalykus, ar pats gaminate ar kažką ruošiate Kūčioms ar Kalėdoms?

Tikrai aš negaminu. Vaikystėje, prisimenu, kai buvau toks „didelis“ vyras, sukiodavausi apie pečių, kai mama kūčiukus kepdavo. Norėdavau paragauti, bet neduodavo, sakydavo palaukti po pasninko per Kūčių vakarienę.

Paskui, kai kunigo pareigas ėjau, paprastai klebonijoje būna šeimininkė, ji ruošia. Aš manau, kad kiekvienam reikia būti prie savo pareigų. Kunigui ar vyskupui nereikia užimti šeimininkės pareigų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prisiminus vaikystės Kūčias ar Kalėdas, kas jums labiausiai įsiminė?

Iš vaikystės man labiausiai yra įstrigusios kalėdinės giesmės. Man atrodo, dabar taip gražiai negieda, kaip vaikystėje kaimo bažnytėlėje. Labai anksti rytą skubėdavome į bažnyčią ir tos kalėdinės giesmės man atrodo ir šiandien ausyse. Turbūt vaikui, kas įstringa, tai išlieka iki gilios senatvės.

O ar būdavo dovanų?

Ne. Pokario metais tikrai ten net tokios minties nebuvo, kad kažkokias dovanėles būtume dalinę vieni kitiems. Ir vaikai mes nieko negaudavome jokių dovanėlių. Bet man atrodo, kad tai buvo gerai. Mūsų visas dėmesys buvo sukoncentruotas į Betliejaus kūdikį. O dabar kartais dovanėlės ir žaislai nustelbia, o Jėzus lieka antrame plane.

REKLAMA

Ne visos Kalėdos ir Kūčios jums buvo linksmos. Teko jų praleisti ir lageryje. Kaip ten sutikdavote Kūčias? 

Pirmas Kūčias valgiau 1983 metais vežamas į lagerį Pskovo kalėjime, kai tik vėlų vakarą atvežė į kalėjimą. Mus ten gal 50 kalinių į vieną kamerą uždarė, kameros langai išdaužyti, radiatoriai susprogę. Taigi sulipome ant arų ir laukėme vakarienės. Ir atnešė tokios nelabai su skaniu kvapu žuvienės. Tai buvo pirmos Kūčios nelaisvėje. 

REKLAMA

O paskui, jau pačiame lageryje būnant, prieš Kūčias mes truputį pasitaupydavome, kai ką lagerio krautuvėlėje nusipirkdavome, kokių nors žuvų konservų, uogienės. Tai tokios kuklios Kūčios būdavo. 

Kadangi lageryje buvo įvairių tikėjimų, pažiūrų žmonių – buvo ir tikinčių, ir netikinčių, buvo ir katalikų, ir pravoslavų, – tai su pačiais artimiausiai, kurių bendros pažiūros, surasdavome kampelį, kur susėsdavome, ir labai kukliai Kūčias valgydavome.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Patyrėte kankinimus, kai buvote ir kalėjime, ir lageryje. Kas padėjo jums išlaikyti stiprų tikėjimą ir išbūti pačiam?

Yra viena paslaptis. Manau, kad, jeigu žmogus turi tikėjimą ir per visą gyvenimą nuosekliai laikaisi tikėjimo, reiškia, laikai Viešpaties ranką, tai Viešpats ir padeda visuose sunkumuose. Kai šiandien girdžiu žmones skundžiantis, aimanuojant, kad blogai, tai man kai kada būna ir nesuprantama, užtai, kad esu pergyvenęs dešimt kartų sunkesnes padėtis ir net neatėjo mintis galvoti, kad čia kažkas jau labai blogai. Eini į priekį ir tiek. Ir žinai, kad tu esi ne vienas, o eini su Viešpačiu.

REKLAMA

Ar manote, kad Lietuvoje daug žmonių tiki? Manau, kad yra daug netikinčių. 

Oficiali statistika pakankamai graži – virš 70 proc. katalikų. Bet tie 70 proc. yra labai skirtingi. Vieni plaukia paviršiumi, jie tik prisimena Kalėdas, Kūčias, Velykų rytą, o šiaip jų gyvenime tikėjimo nėra. 

O praktikuojančių priskaičiuojame apie 25–30 proc. Tai tie, kurie ateina sekmadieniais, kurie laikas nuo laiko su Dievu susitaiko, priima Eucharistiją. Tai jų skaičius yra mažesnis, bet turbūt natūralu – žmogui kažkaip labai lengva plaukti paviršiumi, o laikytis rimčiau tikėjimo reikia tam tikrų pastangų, tam tikro sąmoningumo, kurio, deja, pasigendu. Žmonių visas dėmesys į pinigą, turtą, karjerą. O kai visas dėmesys ten nukreipiamas, dvasiniams dalykams lieka tik trupiniai. 

REKLAMA

Kaip manote, ar žmonėms būtina tikėti Dievu? Kiti sako, kad tiki Visata, gera energija. Gal tai padeda jiems?

Kai žmogus netiki į Dievą, tada jis pradeda į daug ką tikėti. Tai ir horoskopai, ir visokių rūšių stabai. Bet iš tikro jie žmogaus neužpildo. Žmogų gali praturtinti aiškus, nuoseklus tikėjimas, tikiu į Dievą kūrėją, tikiu į Jėzų Kristų, kuris dėl manęs atėjo į žemę, už mane mirė ant kryžiaus.

Tai va šitoks tikėjimas žmogui duoda ir atramą gyvenime, ir dvasiškai jį turtina. O tie visokie kiti tikėjimai į visokias pranašystes, astrologijas, horoskopus palieka žmogų tuščią, žmogus tiesiog save apgaudinėja, kad į kažką jis tiki, o iš tikrųjų tiki į nieką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tapote kardinolu. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas? Daugelis žmonių galvoja, gal į Vatikaną tenka dažnai skraidyti?

Ne, ne. Mano gyvenimas beveik nepasikeitė. Popiežius Pranciškus, turėdamas irgi maždaug mano amžių, žino, kad nereikia užkrauti kažkokiomis pareigomis. Gyvenu Lietuvoje. Tik pasikeitė ta prasme, kad pasidariau daug kam reikalingas, mane į visas puses plėšo. Bet viliuosi, kad viskas nubanguos ir bus daugiau ramybės.

Žmonės sėdi prie Kūčių stalo. Kokį žodį jiems pasakytumėt?

Sėdintiems prie Kūčių stalo, aš palinkėčiau, kad tas Betliejaus kūdikis jiems būtų labai artimas draugas. Ir Betliejaus kūdikis, ateidamas į Žemę, mus norėjo apdovanoti savo meile, gerumu, mums pažadėjo amžiną gyvenimą. Tai va sėdintiems prie Kūčių stalo, palinkėčiau sąmoningo, gilaus tikėjimo, su Betliejaus kūdikiu eiti per gyvenimą, nepaleisti jo rankos ir gyvenimo kelias bus tikrai gražus ir geras.

Dėkui ir gražių jums Kūčių ir Kalėdų.

Gražiausių Jums ir visiems Lietuvos žmonėms Kalėdų.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų