„Mūsų šeimos istorija yra paženklinta skaudžiomis tragedijomis, kurių metu aš praradau savo brangiausius žmones, – pasakoja Pilateso trenerė Rasida Matuizienė. –
2004 metais Slovėnijoje nuskendo mano brolis, ilgametis „Žalgirio“ ir Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vartininkas Valdemaras Martinkėnas. Metais anksčiau Alytuje nuo aukštos įtampos žuvo mano tėvelis, dirbęs tuomet vyr. elektriku…“
Tačiau tuo Rasidos gyvenimo iššūkiai nesibaigė. Jai ilgą laiką teko prižiūrėti ir slaugyti net du savo artimiausius žmones – vyrą Edgarą ir savo mamą, kurie abu sirgo onkologinėmis ligomis. Kaip Rasidai pavyko atlaikyti šiuos iššūkius, nepasiduoti depresijai ir nevilčiai?
Gyvenimas Alytuje
Rasida gimė Alytuje, ten susipažino ir su savo būsimu vyru Edgaru. „Gyvenome netoli vienas kito ir pažinojome vienas kitą seniai, – pasakoja moteris. – Susituokėme būdami labai jauni, man buvo 19 metų, mano vyrui – 21 metai.“ Pirmasis sūnus gimė Alytuje. Kai jam buvo 6 metukai, šeima persikėlė į Vilnių.
„Tuo metu daug kas Lietuvoje emigravo į Airiją ar Didžiąją Britaniją, o mes emigravome į Vilnių, – juokauja Rasida. – Vilniuje gavome darbo pasiūlymus ir pradėjome sėkmingai darbuotis, ten gimė antrasis mūsų sūnus.“
Rasida prisipažįsta, kad ilgai savęs ieškojo, dirbo įvairiuose darbuose, kol pagaliau atrado savo tikrąjį pašaukimą. „Sukakus 33 metams kažkaip supratau, kad vis dėlto aš labai norėčiau gyventi su judesiu, su sportu, sveika mityba, – prisipažįsta moteris. – Todėl baigiau kūno kultūros studijas ir taip prasidėjo mano gyvenimo kelionė su trenerės profesija.“
Mama
„Mano mama gimė Krokialaukio kaime netoli Alytaus, – pasakoja Rasida. – Ji daug metų dirbo Alytaus poliklinikoje slaugute.“ Rasidos mama buvo visiškai atsidavusi savo šeimai, su šeima buvo susiję ir visi jos pomėgiai.
„Mes, jos vaikai, buvome mamai jos pagrindinis prioritetas ir svarbiausias gyvenimo tikslas, – prisimena trenerė. – Ji buvo atsakinga mama ir žmona, labai mylinti savo vaikus ir vyrą, todėl jų netikėtos netektys jai buvo ypač skaudžios.“
Rasidos brolis Valdemaras Martinkėnas nuo jaunystės buvo labai sportiškas ir tiesiog gyveno futbolu. Būdamas 15 metų jis išvažiavo į Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandą, kur po kiek laiko pasiekė ten nemažų aukštumų, tapo pagrindiniu „Žalgirio“ klubo ir Lietuvos nacionalinės rinktinės vartininku.
Baigęs žaidėjo karjerą, Valdemaras tapo treneriu, buvo pakviestas dirbti į Estiją, ten dirbo treneriu Talino futbolo klube „Flora“ ir treniravo Estijos nacionalinės futbolo rinktinės vartininkus.
„Futbolo turnyre Vakarų Slovėnijoje įvyko nelaimingas atsitikimas ir Valdemaras nuskendo kalnų upėje, – pasakoja Rasida. – Mums visiems tai buvo didžiulis smūgis…“
Prieš metus Rasida ir jos mama taip pat dėl nelaimingo atsitikimo buvo praradusios kitą artimiausią žmogų – savo tėvą. „Mano tėvelis 2003 metais sudegė Alytuje darbo metu, – pasakoja trenerė. – Jis buvo vyr. elektrikas, tvarkė elektrą ir buvo nutrenktas aukštos įtampos.“
Mamos sveikatos pablogėjimas
„Mano mama visą laiką buvo pakankamai stipri ir fiziškai, ir protiškai, – prisimena Rasida. – Tačiau palaipsniui jai pradėjo ryškėti demencijos požymiai.“ Atlikti testai parodė, kad trenerės mama turi vidutinio lygio demenciją, tačiau ji viską atsiminė pakankami gerai ir tai nebuvo problema.
„Kadangi jau pradėjome tyrimus, nutariau mamą parodyti ir ginekologei, – prisimena trenerė. – Būtent ji apžiūros metu pastebėjo mamos inkste didelį naviką ir nukreipė mamą tolesniems tyrimams.“
Tačiau dar nesuskubus apsilankyti pas inkstų gydytoją, Rasidos mama netikėtai nukrito ir susilaužė šlaunikaulį. Vilniaus Lazdynų ligoninėje jai buvo atlikta operacija, dėl kurios mamai paaštrėjo demencija ir ji pradėjo visko bijoti.
„Po atliktos operacijos mano mama pradėjo bijoti stotis iš lovos ir pradėti vaikščioti, – prisimena trenerė. – Ji visą laiką tik gulėjo ar sėdėjo lovoje, bijojo netgi nuleisti kojas.“
Gulint ligoninėje Rasidos mamai buvo atlikti ir kiti tyrimai, kurie parodė, kad jos šlapime yra ir kažkokie negeri pakitimai. Magnetinis rezonansas patvirtino, kad mamos inkste yra navikas, kuris juos sukelia. Gydytojai nukreipė Rasidos mamą į Onkologinį institutą, kuriame buvo iš naujo atlikti tyrimai.
„Tačiau po šių tyrimų gydytojai kažkodėl nutarė mamai nieko nedaryti, jos ne tik neoperuoti, bet netgi ir neimti biopsijos, – prisimena Rasida. – Pasak jų, operacijai mama yra per silpna, todėl gydytojai paskyrė mamai paliatyvią pagalbą.“
Reikėjo vežti mamą arba į namus, kuriuose jau buvo vienas sunkus ligonis, Rasidos vyras, arba ieškoti globos įstaigos, kuri ją priimtų.
Hospisas
„Hospiso veikla pradėjau domėtis seniai, nes namuose turėjau onkologinį ligonį, savo vyrą, – prisimena Rasida. – Iš spaudos žinojau, kad Pal. kun. Mykolo Sopočkos hopsisas priima tokius ligonius ir moka jais rūpintis.“
Pasak Rasidos, jai taip pat labai patiko hospiso požiūris į katalikiškas vertybes, žmoniškumas. „Esu tikintis žmogus ir žinojau, kad galėsiu atiduoti savo artimiausius žmones tik į labai geras rankas, į įstaigą, kurioje jie gautų šilumą, meilę ir profesionalią priežiūrą, – kalba trenerė. –
Širdyje man visada būdavo mintis, kad jeigu man iš tiesų prireiks pagalbos – kreipsiuos tik į Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospisą.“ Pagalbos Rasidai prireikė, kai jos mamai pasidarė visai prastai ir ligoninėje jos jau nebuvo galimybių toliau laikyti.
„Namuose jau turėjau vieną onkologinį ligonį – savo vyrą Edgarą, kurį turėjau slaugyti, – prisimena Rasida. – Dirbti ir kartu slaugyti dar vieną sunkią, nevaikščiojančią ligonę tiesiog jau nebeturėjau galimybės, nors ir labai norėjau.“
Rasida paskambino į Vilniaus Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospisą ir paprašė pagalbos mamai. „Mamą priėmė į hospisą labai greitai, – prisimena Rasida. – Vos tik mes ją paėmėme iš onkologinės ligoninės, hospiso gydytojas man paskambino ir pasakė, kad mamai pas juos yra paruošta vieta.“
Pasak Rasidos, hospise mamai buvo labai gerai, ji greitai atsigavo ir sustiprėjo. „Hospiso darbuotojų atsidavimas, gera priežiūra ir maitinimas labai sustiprino mamą, – pasakoja trenerė. –
Tačiau kadangi ji bijojo vaikščioti, o tik sėdėjo lovoje, tai jos kaulų sistema po truputį atrofavosi, nors ir stengėmės jai padėti kuo galime – darėme kojų mankštas ir mobilizacijas.“
Apie keturis mėnesius Rasidos mamos padėtis buvo stabili, tačiau po to jai netikėtai vėl lūžo šlaunikaulis. Nuvežus ją į Lazdynų ligoninę ir padarius tyrimus gydytojų verdiktas buvo negailestingas – reikia amputuoti koją, kitos išeities jie nemato.
„Gydytojai paaiškino, kad mamos kaulai nuo nevaikščiojimo yra labai trapūs ir nėra ant ko dėti sutvirtinimo metalo“, – prisimena trenerė.
Kojos amputacija pavyko, viskas mamai po truputį sugijo. Tačiau atsirado kita bėda – jai kilo komplikacijos plaučiuose, nes vėžys sugriovė jos imuninę sistemą.
„Mano mamytė išėjo ramybėje, šviesiai, be kančios, – susijaudinusi prisimena Rasida. – Hospisas iš savo pusės tikrai padarė viską – mamai buvo duodami reikiami vaistai, visada pajungtas kvėpavimo aparatas, statomos lašelinės…“
Asmeninė transformacija
„Dviejų mano artimiausių žmonių sunkios ligos man buvo didžiulis išbandymas, –pasakoja Rasida. – Pajutau, kad turiu kažką daryti, kad toje situacijoje išlikčiau tvirta ir ištverminga. Negalėjau palūžti, pasiduoti nerimui ir baimei, dejuoti ir skųstis.“
Pasak Rasidos, kaip tik tuo metu ji naujai atrado gamtą ir mišką. „Supratau, kad gamtoje aš atsigaunu, įgaunu jėgų ir įkvėpimo, ir visa tai nešu namo, kad įkvėpčiau savo artimus žmones, – prisimena trenerė. – Ne tik stengiausi pati kuo daugiau būti gamtoje, tačiau, kol dar jie pajėgė, vežiau į gamtą ir mamą, ir vyrą.
Norėjau, kad jie pasivaikščiotų, pakvėpuotų… O ir tas mūsų bendravimas gamtoje būdavo visai kitoks.“
Pasak Rasidos, sunkiu metu labai padėjo jos Pilateso trenerės specialybė. „Bet koks veiksmas, nesvarbu, ar tai būtų vaikščiojimas, ar mankšta, kada kūnas patiria krūvį, yra labai jam naudingas, – dalijasi mintimis trenerė. – Pratimais ir kvėpavimu tu save labai mobilizuoji, nusiramini, tampi ištvermingesnis ir sveikesnis.
Savo artimiesiems aš perdaviau daug savo patirties apie mankštos pratimus ir kvėpavimą. Jie abu, kol galėjo, visą laiką su manimi kiek pajėgdavo vaikščiodavo ir mankštinosi.“
Maldos jėga
Rasida prisipažįsta, kad tuo ypatingai sunkiu savo gyvenimo metu ji naujai atrado tikėjimą ir maldą. „Malda mane labai nuramindavo, – prisimena trenerė. – Aš tiesiog eidavau į mišką ir melsdavausi, arba nuėjusi į bažnyčią tiesiog sėdėdavau ir melsdavausi. Tai man labai padėjo – pasimeldusi aš sugrįždavau visai kita.“
Būtent malda suteikdavo Rasidai galimybę rasti šviesos ir gerumo kiekvienoje gyvenimo situacijoje, nepaisant kokia sunki ji bebūtų. „Per tuos metus aš gavau neįkainojamą gyvenimišką patirtį, kuri mane labai sustiprino kaip asmenybę, – prisipažįsta trenerė. – Džiaugiuosi, kad netgi sunkiausiu metu nereikėjo naudoti jokių medikamentų, viską sureguliuodavau malda, judesiu ir buvimu gamtoje.“
Pilatesas
„Pilatesas yra ypatingas tuo, kad ši sistema akcentuoja kvėpavimą ir lėtą, sveiką judesį, – pasakoja Rasida. – Tu neturi skubėti ir daryti tai, kas tavo kūnui nepatinka, todėl po kiekvienos Pilateso pamokos tikrai visada jautiesi geriau.“
Pasak trenerės, Pilatesas lavina ne tiktai kūną, tačiau ir visą žmogų – kvėpavimą, nervų, kraujagyslių sistemą, o taip pat pajungia ir protą, nes Pilateso mankštos metu visada turi galvoti, ką tu darai. Pilateso pagalba gali pajausti ir suprasti, kodėl tau kažkur skauda, gal kurioje nors kūno vietoje raumeninė dalis neveikia, gal kažkoks organas yra užspaustas.
Palaipsniui Pilateso pratimai atlaisvina tą kūno vietą, išmoksti atsipalaiduoti, paleisti, netgi tuo metu pakeisti emocijas. Pasak Rasidos, Pilateso mankšta yra sistema, kuri žmogų sutvirtina, atpalaiduoja, įkvepia gyventi kitaip.
Pastoviai darant Pilateso pratimus pakinta netgi mitybos poreikiai, nesinori valgyti kažkokių nereikalingų produktų, kurie tau visiškai nenaudingi.
„Manau, kad moterims nereikėtų didelių krūvių sporto salėse, o reikėtų tinkamos mankštos, kad dar liktų energijos šeimai, – pasakoja trenerė. – Pilateso treniruotėje atsiranda antras pulsas, kai tu lyg iš karto truputį pavargsti, tačiau po valandos vėl atsigauni ir tavo energija yra jau kitokia, tu geriau miegi, sustiprėji ir tampi ramesnė.“
Rasidos vyro liga
„Su savo vyru Edgaru mes puikiai sutarėme, visada vienas kitą suprasdavome ir palaikydavome, – prisimena Rasida. – Su juo užauginome puikius vaikus, daug pakeliavome.“
Edgaras buvo nepaprastai gabus pardavimų vadybininkas. Jis buvo aktyvus, motyvuotas, siekiantis rezultatų. Edgaras padarė labai sėkmingą karjerą savo kompanijoje „Essve Baltic“, kurioje išdirbo 23 metus.
„Edgaras tikrai džiaugėsi gyvenimu, labai mėgo važinėti motociklu, buvo baikerių klubo „Weak of Will“ narys, netgi norėjo motociklu pakeliauti po įvairias šalis, – pasakoja trenerė. – Tačiau rimtai susirgus jam teko pristabdyti visus savo siekius, nes liga ne visada leisdavo keliauti.“
Kaip paaiškėjo po papildomų tyrimų, ligą Rasidos vyras paveldėjo genetiškai iš savo mamos, kuri mirė nuo krūties vėžio būdama 46 metų. Susirgęs plaučių vėžiu, o po to dar ir melanoma, Edgaras kaip galėdamas stengėsi neapkartinti Rasidos gyvenimo ir slėpė nuo jos savo emocijas.
„Mano vyras buvo optimistas, džiaugsmingai einantis per gyvenimą, – prisimena moteris. – Netgi jam rimtai susirgus, nejaučiau iš Edgaro didelių nuotaikos pokyčių ir nusivylimo. Mano vyras ligą priėmė stoiškai ir susitaikė su mintimi, kad nuo šiol ne viską galės daryti ir ne visur važiuoti.“
Rasida kreipėsi pagalbos į hospisą ir slaugė Edgarą su namų hospiso pagalba. „Bendravome su nuostabia hospiso slaugytoja Ana, kuri atvažiuodavo pas mus į namus, statė lašelines, duodavo daug naudingų patarimų, – prisimena Rasida. – Labai džiaugiuosi visa hospiso komanda, kuri mums nepaprastai daug padėdavo, tiek mediciniškai, tiek psichologiškai…“
Palaipsniui, Rasidos vyro ligai sunkėjant, situacija pasikeitė. „Nuo odos vėžio (melanomos) gydymo Edgaras pradėjo silpti ir jo sveikata smarkiai pablogėjo,“ – prisimena Rasida.
Palaipsniui jis netgi atsisakė valgyti ir gerti. „Onkologiniame centre Santaros klinikose Edgarui praktiškai nuėmė visą gydymą, – prisimena trenerė. – Tik pasakė, kad padėti jau niekuo nebegali ir kad jam yra reikalinga paliatyvi pagalba.“
Tada Rasida vėl nusprendė kreiptis pagalbos į Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospisą. „Labai džiaugiuosi, kad hospisas sutiko priimti mano vyrą ir suteikė jam labai efektyvią pagalbą, – prisimena trenerė. – Po savaitės hospise Edgaras taip atsistatė, kad panoro vėl grįžti atgal į namus, ten jam buvo geriausia…“
Tačiau namuose Rasidos vyras pabuvo labai trumpai. „Slaugiau Edgarą namuose ir pati, ir su namų hospiso pagalba, – prisimena trenerė. – Tačiau nepaisant visų mūsų pastangų, mano vyro mirtinos ligos vis sunkėjo…
Galiausiai savo mylimuose namuose jis ir iškeliavo… Esu be galo dėkinga hospisui, kuris man nepaprastai padėjo, slaugant du mano artimiausius žmones…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Rasidos mamą ir vyrą, tačiau ir kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
