Po penktųjų rungtynių klaipėdiečių treneris pirmiausia akcentavo savo auklėtinių kovingumą, susitelkimą, maksimalią motyvaciją, taip pat pažymėjo puikų fizinį pasirengimą, itin naudingą Danielio Ewingo žaidimą.
Po triumfo Vilniuje „Neptūno“ krepšininkai pergalės nešventė. Kai kurie Klaipėdos komandos žaidėjai, tarp jų ir D. Ewingas, apskritai nevartoja alkoholio. Net jei ir vartotų, ne šventimai dabar galvoje, nes trečiadienį prasideda finalo serija su Kauni „Žalgiriu“.
D. Adomaitis pasibaigus vakarykščiam mačui liko Vilniuje, kur turi būstą. Trenerio draugai – žurnalistas, keliautojas Vytaras Radzevičius ir jo žmona Laisvė pakvietė „Neptūno“ strategą su šeima pavakarieniauti. Kitą dieną D. Adomaitis rūpinosi dukters, kuri išvyksta į stovyklą, reikalais. Šiandien D. Adomaitis jau grįžo į Klaipėdą, nes rytoj jau laukia rytinė „Neptūno“ treniruotė Atlėgus aistroms „Neptūno“ vairininkas, kuris praėjusį sezoną su Utenos „Juventus“ klubu mažajame finale įveikė tą patį „Neptūną“ , davė išsamų interviu portalui tv3.lt.
Kas dar, be jūsų per spaudos konferenciją išvardytų faktorių, lėmė „Neptūno“ sėkmę pusfinalyje?
Varžovus įvėlėme į jiems neparankų žaidimą. Mes siekėme, kad „Lietuvos rytas“ puolime neišnaudotų savo aukštaūgių. Žinojome, kad ypač Antanas Kavaliauskas gaudamas kamuolį arti krepšio mums gali sukelti daug problemų. Juk neturėjome traumuoto pagrindinio ketvirtojo numerio Donato Zavacko. Norėjome, kad vilniečiai žaistų daugiau pikenrolo, kad jų žaidimas suktųsi ties perimetru, kad jie rungtyniautų žemesne, lengvesne sudėtimi. Mūsų vidurio puolėjas Jerai Grantas yra judrus, pakankamai greitas. Jis gana sėkmingai pristabdydavo „Lietuvos ryto“ gynėjus. Iš esmės mums pavyko įgyvendinti savo sumanymus. Mūsų gynyba buvo gera. „Lietuvos rytui“ neleidome įmesti tiek taškų, kiek vilniečiai rinko ketvirtfinalyje ar per daugumą reguliariojo sezono rungtynių.
Ar „Lietuvos ryto“ treneris Tomas Pačėsas, palyginti su reguliariuoju sezonu, jums pateikė taktinių staigmenų, naujų derinių?
Taip. Aš Tomą gerai pažįstu, mes buvome susitikę akis į akį Lenkijos čempionato atkrintamosiose varžybose, kai dirbome šioje šalyje. Tomas mėgsta pateikti naujovių, sukurti naujų situacijų.
O „Neptūnas“ pusfinalyje išmetė naujovių priešininkams?
Akcentavau mūsų gynėjams, kad jie kuo dažniau veržtųsi pro Denisą Lukašovą, kuris silpnokai ginasi. Stengėmės vis sukurti tokias situacijas, kad varžovai būtų priversti keistis ginamaisiais – kad jų žemesni žaidėjai liktų su mūsų aukštesniais krepšininkais ir kad šie tada gautų kamuolį arčiau krepšio. Sudarėme galimybes „pacentruoti“ Ewingui, kai prieš jį gindavosi žemesnis varžovas. Be to, Danieliui ir Mindaugui Girdžiūnui dažnai sudarydavome galimybes žaisti vienas prieš vieną.
Beveik per visus serijos mačus „Lietuvos rytas“ naudojo 11-12 krepšininkų, o jūs – tik 8-9. Man keista, kad vilniečiai nepasitelkė asmeninio spaudimo visoje aikštėje, kad pabandytų išvarginti „Neptūno“ krepšininkus ir kad sutrumpintų jų pozicinių atakų laiką.
Kruopščiai ruošėmės žaisti prieš varžovų spaudimą po visą aikštę. Mes nerimavome dėl galimo jų presingo, nes ir „Lietuvos ryto“ krepšininkai buvo labai geros sportinės formos. Aš truputį nustebau, kad vilniečiai mūsų „nepresingavo“ nuo galinės linijos. Tiesa, pabandė tai padaryti trumpai vienose rungtynėse, bet patys neišlaikė tempo.
Vilniečiai turi ilgesnį atsarginių suolą. Mums labai trūko Zavacko – geriausio komandos snaiperio. Su juo galima kur kas labiau išplėsti puolimą.
Ar nepalengvino jūsų gyvenimo ir tai, kad daug laiko aikštėje praleisdavo lėčiausias Vilniaus ekipos žaidėjas 217 cm ūgio Adamas Lapeta? Jam juk buvo itin sudėtinga pristabdyti jūsų gynėjus, kai jiems užtvaras statė „Neptūno“ priekinės linijos krepšininkai?
Taip, mums buvo kiek lengviau įveikti varžovų gynybą, kai žaisdavo Lapeta. Tada stengdavomės greitinti žaidimą, naudoti kuo daugiau pikenrolo. Tačiau ne visada pavykdavo išnaudoti tokias situacijas.
Sakėte, kad įveikėte stipresnę komandą. Kuo „Lietuvos rytas“ už jus pajėgesnis? Juk, pavyzdžiui, „Neptūno“ įžaidėjai D. Ewingas, M. Girdžiūnas tikrai aukštesnio lygio nei Vilniaus komandos atakų organizatoriai Kendrickas Brownas ir D. Lukašovas?
Pradėkime nuo to, kad mūsų klubo biudžetas gerokai mažesnis. „Lietuvos ryte“ yra daugiau aukštesnio lygio krepšininkų. Jie turi visą būrį Lietuvos rinktinės žaidėjų ar kandidatų į ją – Deividą Gailių, Antaną Kavaliauską, Adą Juškevičių, Artūrą Gudaitį. Vilniečiai labiau patyrę už daugelį mūsų žaidėjų.
Nors ir patekote į finalą, turbūt ne viskuo buvote patenkintas.
Kai kuriose rungtynėse darėme per daug klaidų, ypač per ketvirtąjį serijos mačą. Klaidos dažnai leidžia varžovams pelnyti lengvų taškų. Prieš pusfinalį pabrėžiau vyrams, kad reikia žūtbūt neleisti „Lietuvos rytui“ pelnyti daug lengvų taškų. Apskritai mes šį tikslą įgyvendinome. Sustabdėme varžovų greitąjį puolimą, kai jį varžovai bandė naudoti. Kai kas nors iš mūsų žaidėjų mesdavo į krepšį ar verždavosi prie jo, keli mūsų krepšininkai nuolat būdavo prie tritaškio linijos, kad spėtų grįžti į gynybą. Be to, kai būdavome neišnaudoję keturių pražangų limito, pažeisdavome taisykles, kad jie nesurengtų greito puolimo.
Nors jūs puldami nebandėte gausiomis pajėgomis grumtis dėl atšokusių kamuolių, vis tiek pranokote oponentus šioje srityje. „Lietuvos rytas“ kovą „po lenta“ laimėjo tik viename mače. O juk vilniečiai turėjo ūgio persvarą. Ji, be to, tapo dar akivaizdesnė, nes beveik nerungtyniavo jūsų aukštaūgis Trentas Plaistedas. Kaip jums pavyko taip puikiai kautis dėl kamuolių?
Mūsų aukšti žmones dažniausiai patikimai atitverdavo savo dengiamuosius nuo krepšio. Be to, kaliau į galvą mūsų gynėjams, kad jie gynyboje irgi kovotų dėl kamuolių. Jie tai darė pakankamai sėkmingai.
Kodėl pusfinalyje mažai rungtyniavo jūsų snaiperis T. Baderis, kuris ketvirtosiose rungtynėse pataikė net 7 iš 9 tritaškių?
Jam kilo problemų ginantis, tiesioginiai oponentai amerikiečiui buvo neparankūs. „Lietuvos rytas“ tuo naudojosi, todėl Baderį greitai pakeisdavau.
Reguliariajame sezone patyrėte net 17 pralaimėjimų, vos ne vos pirmajame etape užėmėte trečiąją vietą. Ar visa tai susiję tik su nuovargiu, nes dalyvavote ir Europos taurės varžybose?
Iš dalies taip, bet didelė dalis kaltė tenka man. Tai pripažinau ir klubo vadovams. Reikėjo naudoti didesnę rotaciją, pavyzdžiui, leisti daugiau žaisti Laurynui Bieliauskui. Mūsų lyderiams teko didžiulis krūvis, todėl jiems pradėjo stigti jėgų. Pervargę atrodė Zavackas, Vytautas Šarakauskas ir kai kurie kiti. Nuovargis atsirado ir dėl kelionių. LKL rungtynėse vyrams jau trūko energijos.
Kita vertus, Europos taurės turnyre vyrai žaidė labai daug atkaklių rungtynių su aukšto lygio varžovais. Sunki buvo ir ketvirtfinalio serija su „Šiauliais“. Tokios kovos grūdino „Neptūno“ krepšininkus, todėl užplūdo didžiulis pasitikėjimas savo jėgomis.
Tai turbūt jums išeis į naudą kaunantis su „Žalgiriu“ finale?
Tikiuosi, kad taip ir bus, bet nežinia, ar galės mums padėti Zavackas. Jam reikės dar kartą daryti rankos nuotrauką. Neaišku, kokia bus per pusfinalio seriją traumą patyrusio Anguso Brandto čiurnos būklė. Nežinome, kaip jausis Vytautas Šarakauskas, kuriam sutrenkta galva. Keletas mūsų krepšininkų prieš „Lietuvos rytą“ kovėsi su nuskausminamaisiais vaistais.
„Žalgiriui“ reguliariajame sezone pralaimėjote visus keturis kartus. Ar galima teigti, kad „Žalgiris“ gerokai stipresnis už „Lietuvos rytą“ ir kad jums Vilniaus ekipa – parankesnė priešininkė?
Sunku pasakyti, kuri komanda mums parankesnė. Žalgiriečiai labiau patyrę. Vien ką reiškia Jankis (Paulius Jankūnas – past.). Mums galvos skausmą kels ne tik jis. Kauniečiai žino, kaip reikia žaisti svarbiausias rungtynes. Iš kitos pusės mes dabar esame pajutę atkaklių, fizine kova paremtų rungtynių ritmą, o žalgiriečiai dabar nežaidė. Tai gali būti mums į naudą. Prieš pusfinalį buvo pasiekę geriausią sportinę formą, bet neaišku, ar tą piką pavyks išlaikyti finale.
Kokį keliate tikslą finale?
Nuėjus tokį ilgą kelią būtų juokinga nekelti sau tikslo tapti čempionais. Apie serijos rezultatą negalvojame, nes tokiu atveju būsime nubausti. Reikia koncentruotis tik vienam būsimam mačui ir taip toliau. Tapti LKL čempionais mūsų svajonė. Reikia tuo tikėti. Padėjau mūsų vyrams patikėti, kad jie ne prastesni už „Lietuvos ryto“ krepšininkus. Pasakiau jiems: „Pažiūrėkit, vilniečiai tyčia pralaimėjo Prienų komandai, nes labai nenorėjo susitikti su jumis pusfinalyje. Jeigu jie mūsų bijo, mes galime tokius varžovus nugalėti“.
Skirtingai nei T. Pačėsas, rungtynių metu beveik nešaukiate ant savo auklėtinių. Kaip pavyksta juos nuteikti kovai?
Jei dažnai rėksiu, nebekontroliuosiu komandos ir paties žaidimo. Aš nešaukiu, jei matau, kad krepšininkas įdeda maksimalias pastangas. Per treniruotes pakankamai parėkauju (juokiasi – past.).
