„Anglijoje dirbau nuo 19 metų, teko darbuotis dviejose gamyklose ir karuselių parke. Sekėsi puikiai, viską galėdavau nusipirkti, save visiškai išlaikydavau. 2010-aisiais susipažinau su savo būsimu vyru, kuris gyveno Lietuvoje, ir po trejų metų grįžau į tėvynę – norėjome kurti šeimą“,– kalba 29-erių metų moteris.
Neilgai trukus gimė vaikelis, šeima gavo vienkartinę motinystės išmoką, tuomet siekusią apie 1400 litų, ir keliavo tvarkytis dokumentų dėl kas mėnesį gaunamų motinystės išmokų, tačiau čia poros laukė nemalonios žinios.
„Man pasakė, kad niekas man nepriklauso, nes Lietuvoje nesu išdirbusi reikiamo laiko. Galvoju, nieko tokio, čia yra teisingai, tačiau gal tada vyrui kažkas priklauso? Mus nusiuntė į mokesčių inspekciją, kad pažiūrėtų pagal gaunamas pajamas, ar vyrui priklauso išmokos. Ten mums pasakė, kad ir jam niekas nepriklauso, nes vyras yra bitininkas ir, turėdamas 70 avilių, dirba pagal individualią veiklą. Tai jeigu jau pagal ją dirbi, tai esi milijonierius? Tikrai ne.
Dar bandžiau prisibelsti į „Sodrą“, bet nieko. Taip ir gavosi, kad jokių socialinių garantijų negavome“, – patirtimi dalinosi Indrė.
Moteris sako, jei būtų nutuokusi, kad grįžus į Lietuvą negaus jokių išmokų, būtų grįžus anksčiau ir padirbus gimtinėje, tačiau, būdama jauna, net nenutuokė, kad viskas šitaip pasisuks.
Sunkus bitininkystės verslas
Indrės vyras – bitininkas, prižiūrintis 70 avilių, tačiau tai nėra labai pelningas verslas – atskaičiavus visas išlaidas, šeimai pragyvenimui lieka labai nedidelė suma.
„Rudenį reikia pirkti cukrų, bites reikia pamaitinti, paskui yra visokie purškimai, fasavimo indeliai medui. Atskaičiavus ir vyro kurą važinėjimui po bitynus, nes vasarą reikia kone kasdien važiuoti, mums lieka 270 eurų mėnesiui“, – kalbėjo jauna mama.
Šeima sako kreipusis į savivaldybę ir dėl socialinės pašalpos, nes valstybės remiamų pajamų dydis yra 102 eurai asmeniui, tačiau ir ten jiems durys užsivėrė.
„Nieko savivaldybėje nesulaukėme. Mums pašalpa nepriklauso, nes mes „per gerai gyvename“. Matot, vyras turi individualios veiklos pasą, dirbą sau, bitininkai skaitosi „ne PVM mokėtojai“ – vien dėl to taip ir yra“,– kalbėjo Indrė.
Išmoko taupyti
Moteris sako, kad buityje jiems, nepaisant finansinių nepriteklių, sekasi labai puikiai – šeima išmoko taupyti.
„Siaubingai išmokome taupyti. Gyvename anytos namuose, čia turime daržiuką, šiltnamį pasistatę, turime pomidorų, saldžiąsias ir čili paprikas, viską vakuojame. Turime daug medelių prisisodinę, žiemai prisiverdame uogienių, rudenį pagrybaujame, naujų daiktų labai neperkame. Valdžiai galime padėkoti tik dėl to, kad išmokome taupyti maksimaliai“, – kalbėjo Indrė.
Anksčiau, pasakoja moteris, pora turėjo kitokius poreikius: dažniau išvykdavo, su draugais pabūdavo, tačiau vėliau viskas keitėsi. „Po vaiko gimimo buvo staigi duobė. Vaikui tikrai daug pinigų išeina: vienam vaikui išleidžiam tiek pat kiek dviem suaugusiems. Aš, pavyzdžiui, neilgą laiką turėjau pieno, tai vėliau reikėjo pirkti mišinukus, o kur dar „pampersai“ – viena jų pakuotė 16 eurų kainuoja. Paskaičiavus viską, „pampersams“ jau 2,5 tūkst. litų išleidom – dabar sūneliui metai ir aštuoni mėnesiai“, – kalba Indrė.
Gyvenimas įvedus eurą
Pašnekovė sako, kad, įvedus eurą, jų išlaidos išaugo kone dukart.
„Ne tas žodis, kaip mūsų buitis pasikeitė dėl euro. Pabrango mūsų labiausiai perkami produktai: mėsa, pienas, tualetinis popierius, cheminės prekės, vaiko maistelis, vaistai labai pabrangę. Anksčiau į parduotuvę nueidavome ir už prekes savaitei sumokėdavome 100 litų, o dabar 52-53 eurus (180 litų). O medaus kainos nekėlėme – liko 15 litų (beveik 4 eurai) už kilogramą. Aišku, bityną bandysim plėsti, bet kol kas pajamos tokios“, – sako Indrė.
Paklausta, ar pyksta ant valdžios už tokią situaciją, moteris atsakė, kad ir taip pykstančių Lietuvoje užtenka. Jai labiausiai visgi pikta tik dėl to, kad, kaip ji teigia, norima priimti įstatymą, leisiantį atleisti nėščią moterį (svarstant Darbo kodeksą, Seimo nariai buvo linkę leisti atleisti nėščiąsias, dirbančias pagal terminuotas darbo sutartis).
„Kol esi namuose ir nieko nematai, tol viskas tvarkoje, čia santykiai geri, o jei išeini į miestą, paklausai žmonių, paskaitai žiniasklaidą, tai ir suima pyktis“, – dalinosi moteris.
Indrė prisipažino, kad prieš metus su šeima svarstė apie emigraciją, bet apsisprendė nevykti – norisi likti tėvynėje.
Kas gali gauti išmoką
Susisiekus su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, jos atstovai nurodė, kad, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą motinystės (tėvystės) pašalpą turi teisę gauti vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, kuris: pirma, yra apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, antra, yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, ir trečia, per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.
Į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, aiškina ministerijos atstovai, įskaitomi ne tik darbo Lietuvoje laikotarpiai, tačiau ir darbo užsienyje laikotarpiai (jeigu tai numatyta tarptautinėse sutartyse ar Europos Sąjungos teisės aktuose), tačiau tik tuo atveju, kai jie nesutampa su laiku, dirbtu Lietuvos Respublikoje. Tad, jei asmuo per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos dirbo 12 mėnesių, pvz., Europos Sąjungos valstybėje, skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą Lietuvoje, toks darbo laikas būtų įskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Tačiau grįžę iš užsienio asmenys, siekiant gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, privalo būti apdrausti Lietuvoje, t.y. privalo pradėti dirbti. Jei asmuo, grįžęs į Lietuvą, neįsidarbina, tokiu atveju jis neatitinka minėtame įstatyme keliamų reikalavimų motinystės (tėvystės) pašalpai gauti.
Netekęs ar ieškantis darbo asmuo turi teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką (plačiau žinoma kaip bedarbio pašalpa). Šios išmokos gali priklausyti ir asmeniui, kuris į Lietuvą grįžta iš užsienio. Tačiau svarbu tai, kad Lietuvoje ši pašalpa gali būti skiriama tik tuo atveju, jei asmens paskutinė darbovietė yra Lietuvoje.
Ką daryti
Asmuo, norintis gauti bedarbio pašalpą, turi:
1. Atvykti užsiregistruoti į teritorinį darbo biržos padalinį;
2. Per pastaruosius 3 metus turi būti išdirbęs bent 18 mėnesių (priešingu atveju teisės į šią išmoką neturės);
3. Paskutinė asmens darbinės veiklos vieta yra Lietuvoje ( t.y. paskutinis asmens darbas buvo Lietuvoje arba čia jis paskutinį kartą buvo draustas nedarbo socialiniu draudimu).
4. Jeigu per pastaruosius 3 metus asmuo nėra išdirbęs 18 mėnesių Lietuvoje, tačiau tokį laikotarpį yra dirbęs kitoje ES valstybėje narėje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine, Ukrainoje ar Baltarusijoje, jis gali iš ankstesnės darbo vietos valstybės kompetentingos įstaigos pristatyti dokumentą apie nedarbo draudimo ir darbo laikotarpius (ES, EEE šalyse ir Šveicarijoje toks dokumentas yra forma U1 PD). Tuomet užsienyje turėtas nedarbo draudimo stažas bus įskaitytas Lietuvoje.
5. Jei tokio dokumento nepristato, „Sodrai“ Lietuvoje privalo pateikti dokumentus, susijusius su darbu kitoje valstybėje narėje. Už socialines išmokas atsakingos skirtingų valstybių įstaigos susisieks tarpusavyje dėl duomenų gavimo (tai gali užtrukti iki keleto mėnesių, todėl pravartu, dar esant užsienyje, tokį dokumentą iš kompetentingos institucijos išsiimti patiems).
6. Sugrįžus ne iš ES, EEE valstybių narių bei Šveicarijos ir ne iš šalių, su kuriomis Lietuva yra sudariusi dvišales sutartis dėl socialinės apsaugos, apimančias nedarbo išmokas (Ukraina, Baltarusija), nedarbo draustumo laikotarpiai nėra sumuojami.
Gali kreiptis dėl pašalpos
SADM Piniginės paramos skyriaus vedėja Svetlana Kulpina nurodo, kad, pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą savarankiškai dirbantys asmenys turi teisę į piniginę socialinę paramą, jeigu per laikotarpį, už kurį pajamos apskaičiuojamos, iš vykdomos veiklos gauna ne mažesnes kaip minimalioji mėnesinė alga (MMA) vidutines pajamas per mėnesį.
Tuo atveju, jeigu savarankiškai dirbantys asmenys neatitinka šio įstatyme nustatyto reikalavimo, t. y. jų pajamos yra mažesnės nei MMA, bet kartu pajamos vienam šeimos nariui yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas (VRP-102 Eur), savivaldybės administracijai suteikiama teisė, įvertinus šeimos gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, skirti piniginę socialinę paramą išimties tvarka.
Tačiau, teigia S. Kulpina, jeigu darbingo amžiaus darbingi savarankiškai dirbantys asmenys piniginę socialinę paramą gauna ilgiau kaip 6 mėnesius ir nurodo, kad per šį laikotarpį iš vykdomos veiklos gauna mažesnes kaip minimalioji mėnesinė alga (MMA) vidutines pajamas per mėnesį, tuomet savivaldybės administracija turi teisę socialinę pašalpą skirti tik vaikams.
SADM atstovai nurodo, kad Indrė, jeigu pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės negu 153 Eur., galės kreiptis dėl išmokos vaikui, vėliau – socialinės paramos mokiniams.
