Kaimo žmonės suvokė melą ir priešinosi kolektyvizacijai, kaip išmanydami (buvo atvejų, kai šeimos slapstydavosi miškuose, išsivarydavo gyvulius). Tuomet valdžia uždėjo nepakeliamus žemės ūkio produktų mokesčius ir kaimo žmonės buvo priversti rašytis į kolūkius. Pradžia buvo labai sunki. Iš valstiečių atėmė arklius, vežimus, plūgus, kitus pažangesnius žemės ūkio padargus. Suvisuomenino pastatus, paliko tik gyvenamą trobą. Prasidėjo “laimingas” kolūkinis gyvenimas. Derlius Lietuvos kolūkiuose 1953-1954 m. buvo itin žemas ir beveik visas valstybinių prievolįų pavidalu atitekdavo valstybei. Trūko žemės ūkio technikos, trąšų, pašarų. Liudininkų pasakojimu, kolūkiečių darbo diena prasidėdavo arklių prikėlimu, nes, trūkstant pašarų, juos šerdavo apipuvusiais šiaudais nuo stogų.
Nepaeinančius pririšdavo virvėmis po klojimų balkiais. Kurie išgyvendavo, pavasarį atsigaudavo.
Kolūkiečiai už darbą beveik nieko negaudavo. Daugelyje ūkių už darbadienį (tai darbo įvertinimas už konkretų dienos darbą, pvz. nupjauti 0,5 ha javų)skirdavo po 0,5 – 1 kg grūdų ir kapeikas atlyginimo (1953 m. – 6 kp, 1954 m.- 10 kp). Dėl tokio darbo užmokesčio kolūkiečiai darbą kolūkiuose vertino kaip prievartinį lažą. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis tuo metu buvo asmeninis pagalbinis ūkis. Tačiau valdžia čia neleido savarankiškai tvarkytis – ribojo gyvulių skaičių, kontroliavo pasėlius. Žemės ūkio gamybos suvisuomeninimas, arba prievartinė kolektyvizacija, atvedė Lietuvos kaimą prie didžiausio ūkinio nuosmukio ir socialinio degradavimo (dauguma kolūkiečių rūpinosi tik savo pagalbiniu ūkiu, be sąžinės graužimo grobstė ir švaistė kolūkių turtą). Komunistinė valdžia suvokė, kad reikia gelbėti padėtį. Apie 1955 m. imtasi priemonių „Lietuvos TSR žemės ūkiui pakelti“.
Į kaimą nusiųsta įvairių sričių specialistų, parūpinta žemės ūkio technikos. Nuo 1958 m. kaimo gyventojai buvo atleisti nuo privalomųjų žemės ūkio produktų prievolių. 1965 m. kolūkiečiams pradėta mokėti senatvės pensijas, šiek tiek pakilo taip vadinamasis “garantinis apmokėjimas už darbą“. Tačiau net ir pastačius Lietuvoje kelis tūkst. galvijų fermų ir kiaulidžių, kaimo gyventojų pagalbinis ūkis (60 arų dirbamos žemės ir iki 1 ha ganyklų) ne tik, kad ir toliau liko pagrindiniu kolūkiečių pragyvenimo šaltiniu , bet ir vaidino lemiamą vaidmenį aprūpinant kraštą maisto produktais. Žemės ūkio padėtis ėmė gerėti, Lietuva pagal įvairius žemės ūkio gamybos rodiklius pradėjo pirmauti tarp Sovietų Sąjungos respublikų.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo „kukurūzomanija“. Tam turėjo įtakos Nikitos Chruščiovo išvykos į JAV ir Kanadą. Neatsižvelgdamas į gamtines Lietuvos sąlygas. N. Chruščiovas paragino respublikų vadovus išarti dobilienas ir auginti kukurūzus. Kolūkių pirmininkai gudraudavo: kukurūzus palikdavo prie kelio, o toliaui augino dobilus. A. Sniečkaus protingo požiūrio dėka šis kukurūzų auginimo vajus Lietuvoje buvo iš viso sustabdytas. Vėliau Lietuvos žemės ūkis palaipsniui stiprėjo.
Buvo pradėti statyti dideli galvijų, kiaulių auginimo kompleksai, augo atlyginimas už darbą, didėjo mėsos ir pieno produktų gamyba, tačiau pagalbinio kolūkiečių ūkio svarba niekada nesumažėjo. Tuo ir įdomi Lietuvos kolūkių istorija, kad kaimo žmogaus darbštumas, išradingumas, mokėjimas rasti išeitį sunkiausiais atvejais, užsispyrimas „dirbti sau“ buvo ir yra pagrindinis bruožas.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
