„Stacionarų pertekliaus klausimu Lietuva nuo savo kaimynų atsilieka mažiausiai 15 metų. Estija šioje sferoje pertvarkas padarė nepriklausomybės pradžioje ir radikaliai. Tuo tarpu Lietuvoje, vietoje to, kad ambulatorinėje, t.y. pirminėje grandyje, būtų teikiama apie 80 proc. viso jų poreikio, iki šiol investuojama į brangią stacionarinę pagalbą. Be to, ji toliau centralizuojama, ypač dideliuose miestuose, tuo skurdinant tolygų ligoninių išdėstymo žemėlapį respublikoje ir apsunkinant jos prieinamumą pacientams“, – tv3.lt sakė. R. Banevičienė.
Remiantis statistikos departamento ir Pasaulio banko duomenimis, Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka 7 ligoninių lovos, tuo tarpu Estijoje – 5,3, Norvegijoje – 3,3.
Stagnacija ir korupcija
„Kita didelė problema, kad sveikatos sistema pergyvena didžiulę stagnaciją ir neprisitaiko prie kintančių sąlygų ir pacientų poreikių. Ne tik pakitusios demografijos, senstančios visuomenės ar lėtinių ligų skaičiaus augimo, bet, kaip rodo gyvenimas, sunkiai sprendžia labai aktualias psichikos sveikatos, didėjančio alkoholizmo, narkomanijos ar krizinių situacijų problemas. Stacionare teikiamos išblaivinimo, socialinės paslaugos, ko neturėtų būti. Apmaudu, kad geros ir naudingos idėjos čia yra ignoruojamos, o iniciatyvūs medikai sistemai yra tiesiog nereikalingi“, – teigė pašnekovė.
Panaši situacija, sako R. Banevičienė, yra ir su naujausiomis technologijomis, kurių įdiegimas ir naudojimas šiame laikmetyje yra neišvengiamas.
„Brangios įrangos paskirstymas turėtų būti kontroliuojamas, iš anksto apsprendžiant, ar yra specialistai, kurie su ja dirbs, kas ją techniškai aptarnaus. Nepriklausomai, ar ji yra miesto ar rajono ligoninėse, kur problemos analogiškos. Deja, įrangos pirkimo maratonai yra viena iš akivaizdžios korupcijos prielaida, todėl sunkiai valdoma. O tam, kad sveikatos sistemai geriau sektųsi, į ją mažiau turėtų kištis politikai, jų vietą turėtų užimti tikri profesionalai, kurie šioje terpėje dirba ir kuriems šios sferos problemos geriausiai žinomos“, – kalbėjo ji.
Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas taip pat yra pabrėžęs, kad didžioji dalis pinigų, skiriamų sveikatos apsaugai, nueina ligoninių infrastruktūros išlaikymui, o ne tiesioginei ligų prevencijai, o rajoninės ligoninės, pasak jo, neretai turi įsigijusios prestižinės ir brangios aparatūros, tačiau net neturi specialistų, kurie galėtų šiomis technologijomis naudotis.
Tuščia lova ligoninei – ne nuostolis
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Antanas Matulas pažymi, kad pirmiausia negalima lyginti ligoninių lovų skaičiaus skirtingose šalyse, nes skirtingose šalyse yra skirtingos gydymo tradicijos.
„Pirmiausia, yra nelygintinas dalykas mūsų, estų ar vokeičių lovų skaičius. Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra daugiau lovų nei Lietuvoje: tai čia priklauso nuo susiklosčiusių tradicijų, kaip žmonės gyvena, kaip gydosi. Be to, čia, Lietuvoje, tikrai didžioji dalis pinigų neišleidžiami ligoninių infrastruktūroms: atlyginimams mokėti išleidžiama nuo 75 iki 85 proc. įstaigos uždirbtų lėšų su mokesčiais. Tai jau rodo, kad pramonininkai klysta, nes likusi dalis – apie 20 proc. – skiriami medikamentams ir infrastruktūrai“, – sakė A. Matulas.
Jis taip pat pažymi, kad tuščia lova palatoje ligoninei jokių nuostolių neneša:
„Įstaiga gauna pajamas už paguldytą gydytą ligoninį. Lietuvoje yra didelis sezoniškumas: Vaikų skyriuose vasarą tuščią, o žiemą jie netelpa. Tai rodo, kad nedidelis lovų perteklius turi būti dėl to, kad sezono metu nebus, kur guldyti tų ligonių. Europoje yra dvi išsivysčiusios šalys: Vokietija ir dar viena, kur tų lovų yra daugiau, o kitose Europos Sąjungos šalyse tų lovų yra šiek tiek mažiau, bet ten efektyviai veikia priminė sveikatos priežiūra. Ten žmonės sąmoningesni, kreipiasi laiku į gydytojus, ir šeimos gydytojas, turėdamas galimybę, efektyviai išgydo žmones neguldant jų į ligoninę“, – kalbėjo A. Matulas.
Rajoninės ligoninės – ne prastesnės
Seimo narys taip pat yra pasipiktinęs teiginiais, kad rajoninėse ligoninėse gydytojai yra prastesnės kvalifikacijos nei didžiuosiuose miestuose.
„Studentai yra paruošti vienodame lygyje, jie turi vienodus reikalavimus, vienodą licenciją, vienodus gabumus. Didžiųjų ligoninių specialistai yra specializavęsi į smulkesnes sritis, tai rajonai šitų dalykų nedaro, bet teigti, kad rajonuose yra blogiau, tai atsiprašau… Aš visa gyvenimą gydžiausi rajono ligoninėse, ir esu patenkintas. Ten žmonės moka naudotis tomis technologijomis. Tarp kitko, rajonai ir mažesnės ligoninės suteikia 65 proc. paslaugų, o universitetinės ligoninės, kurios suvalgo didžiąją dalį sveikatos apsaugos sistemos lėšų, suteikia tik 35 proc. paslaugų. Kol mes galvosime, kad rajoninės ligoninės yra prastesnės, tol turėsime skundų ir žmonių nepasitenkinimą“, – sakė jis. Visgi ir pats A. Matulas turėjo kritikų sveikatos apsaugos sitemai
„Apie 15 metų jokio aiškesnio ryškesnio ir ryžtingesnio sprendimo sveikatos apsaugos srityje nebuvo padaryta. Visos ministerijos žaidžia su PSDF biudžetu, o didžiulė spraga, kad nėra formuojama tinkama sveikatos apsaugos politika ir neieškomas tinkamas finansavimas, lieka“, – kalbėjo A. Matulas.
Pasak jo, reikėtų suteikti daugiau teisių šeimos gydytojui, keisti sveikatos apsaugos finansavimo sistemą, kovoti su korupcija.
Ligonių kasa: reikia didinti lovų užimtumą
Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, stacionarinei asmens sveikatos priežiūrai išleidžiama apie 34 proc. PSDF biudžeto išlaidų (451,3 mln. eurų).
„Už šias paslaugas ligonių kasos moka gydymo įstaigoms pagal sudarytas sutartis, gydymo įstaigoms žinomomis ir viešai skelbiamomis kainomis. Pavyzdžiui, aktyviojo gydymo paslaugų kainos yra apskaičiuojamos atsižvelgiant į sąnaudas, į kurias įskaičiuojamos įvairios sąnaudos: atlyginimai personalui, medicinos pagalbos priemonėms, tyrimams atlikti ir kt.“ – atsakymą pateikė VLK Ryšių su visuomene skyriaus vedėjos pavaduotoja Irena Džiužaitė.
Ji pažymėjo, kad vertinant sveikatos sistemos ir ligoninių veiklos efektyvumą, paprastai skaičiuojamas ne tik lovų skaičius 1000 gyventojui, bet ir kiti rodikliai. Todėl VLK jau treti metai analizuoja kai kuriuos ligoninių veiklos rodiklius. I. Džiužaitė pateikė šių tyrimų išvadas:
„Ligoninės, kurios nesiūlo pacientams modernių dienos chirurgijos paslaugų, o operacijas atlieka ilgiau laikydamos pacientą stacionare, patiria daugiau sąnaudų ir yra mažiau efektyvios nei dienos stacionaro paslaugas teikiančios ligoninės. Ligoninės, kurios priima pacientus planinei operacijai ir tą pačią dieną operuoja, patiria mažiau išlaidų, gali suteikti daugiau paslaugų, taip mažindamos eiles. Ligoninės, kurios dėl tos pačios diagnozės ir po tos pačios operacijos stacionarine paslaugas teikia trumpiau ir laiku išrašo pacientą ambulatoriniam arba reabilitaciniam gydymui, taip pat veikia efektyviau“, – kalbėjo ji.
Lietuvoje pacientų gulėjimo ligoninėse trukmė 2005-2013 metais nuolat mažėjo, bet vis dar yra truputį mažesnė už Europos vidurkį, o vidutiniu lovos užimtumu Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo Europos vidurkio.
2012 metų duomenimis, Lietuva vieno gyventojo sveikatos apsaugai per metus skiria 695 eurus, kas sudaro 6 proc. nuo šalies BVP ir pagal šį rodiklį yra ketvirta nuo galo Europos Sąjungos šalis.
„Tai rodo, kad Lietuva priskirtina prie šalių, kur sveikatos priežiūra yra menkai finansuojama“, – teigė I. Džiužaitė.
