Susitarimo esmė
Kaip žinia, esminis pastarojo meto Irano ir Vakarų pasaulio konfrontacijos aspektas buvo Teherano branduolinė programa. Vakarai kaltino Islamo Respubliką siekiant sukurti branduolinę bombą. Teheranas, suprantama, neigė šiuos kaltinimus, teigdamas, jog turi teisę plėtoti savo branduolinę programą, kurios tikslai yra taikūs. Šio ginčo situacija kelis kartus buvo stipriai paaštrėjusi: buvo net kalbama apie galimą karinę operaciją, nukreiptą prieš Iraną. Tačiau nuo tokio žingsnio Vakarų pasaulį iš dalies sulaikė prasta operacijų Afganistane ir Irake patirtis.
Esminį proveržį derybose su Iranu pavyko pasiekti tik šiais metais. Nors teigiamų rezultatų buvo laukiama kur kas anksčiau, galutinis susitarimas pasiektas tik vasaros viduryje. Keliais žodžiais susitarimo esmę galima būtų apibūdinti taip: Iranas kuriam laikui sustabdo savo branduolinę programą, o Vakarų pasaulis sutinka atšaukti Iranui taikytas sankcijas.
Nagrinėjant susitarimą detaliau, galima išskirti kelis svarbius aspektus. Iranas iš esmės sutiko artimiausiam dešimtmečiui apriboti urano sodrinimo procesą savo teritorijoje ir kuriam laikui atsisakyti savo branduolinių ambicijų. Pagal šį susitarimą planuojama perdaryti urano sodrinimo reaktorius Arako mieste, kad jie galėtų būti naudojami tik taikios branduolinės programos tikslams, taip pat urano sodrinimui naudoti tik seno pavyzdžio centrifugas.
Irano įsipareigojimų vykdymą kaip ir anksčiau prižiūrės Tarptautinė atominės energetikos agentūra. Akcentuojama ir tai, jog Iranas sutiko, kad būtų vykdomas ne tik susitarimo įgyvendinimo monitoringas, bet ir tiriami ankstesni veiksmai, susiję su branduolinės programos reikalais.
Mainais už tai jau artimiausiu metu žadama atšaukti sankcijas, kurios stipriai veikė Irano ekonomiką ir neleido jai vystytis. Tiesa, susitarimas numato, kad kol kas nebus atšaukti apribojimai, draudžiantys Iranui įsigyti raketas ir kitas panašias karines technologijas (šios sankcijos išsaugotos tikriausiai siekiant nuraminti Izraelį). Šis draudimas nebus atšauktas dar mažiausiai aštuonerius metus. Nepaisydama to, Rusija ketina parduoti Iranui zenitinių raketų kompleksų S-300, nes, Maskvos teigimu, šiam ginklui Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija dėl Irano netaikoma.
Pripažįstama, kad susitarimas su Iranu yra globalaus, t. y. geopolitinio, pobūdžio. Tokioje situacijoje verta nagrinėti, kas dėl tokio susitarimo laimėjo, o kas galbūt jaučiasi nuskriaustas. Ši, pirmoji, straipsnio dalis skirta laimėjusiems.
Po sankcijų
Irane dėl suprantamų priežasčių susitarimas vertinamas prieštaringai. Pavyzdžiui, dvasinis Islamo Respublikos lyderis ajatola Ali Khamenei pareiškė, kad susitarimą reikėtų įdėmiai išstudijuoti ir nuspręsti, ar jis nepažeidžia Irano interesų. Dvasinis šalies lyderis taip pat patikino, jog pasirašytas susitarimas nereiškia, kad valstybė rengiasi kaip nors keisti savo politiką ar ideologiją. A. Khamenei teigė, kad Iranas neketina derėtis su Vašingtonu dėl kokių nors tarptautinių problemų, ir derybas dėl branduolinės programos pavadino „išimtimi“.
Tačiau vargu ar galima vertinti minėtą pareiškimą kaip netikėtą. Būtų naivu manyti, kad Iranas pakeis savo požiūrį santykiuose su Vakarų pasauliu, tačiau derybų dėl branduolinės programos išimtis irgi atsirado neatsitiktinai. Pripažįstama, jog ekonominės sankcijos lėtai, bet užtikrintai žlugdė Irano ekonomiką. Sankcijų atšaukimas reiškia, kad Iranas vėl galės laisvai prekiauti nafta ir dujomis, tai turėtų išgelbėti šios valstybės ekonomiką nuo didesnio nuosmukio ir suteikti jai teigiamą impulsą.
Teheranas bandys greitais tempais atsikovoti deramą vietą globalioje energetikos išteklių rinkoje. Tokioje situacijoje gali džiaugtis tos valstybės, kurios yra suinteresuotos šios rinkos diversifikacija ir energetinio saugumo stiprinimu. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga jau kurį laiką žiūri į šį regioną kaip į alternatyvų energetikos išteklių šaltinį. Anksčiau buvo daugiau kalbama apie galimybę pirkti ir transportuoti šiuos išteklius iš Azerbaidžano ar Turkmėnistano, tačiau po sankcijų atšaukimo į šį sąrašą bus galima drąsiai įrašyti ir Iraną.
Pranešama, kad paties Irano planuose yra užimti 42 proc. naftos eksporto į ES rinkos ir padidinti naftos eksportą į Kiniją. Pažymima, jog Teheranas šiuo metu yra sukaupęs apie 30 mln. barelių naftos, kuriuos po sankcijų atšaukimo gali iš karto mesti į rinką. Be to, Irano grįžimas į globalią rinką sustiprintų dujotiekių TANAP (Transanatolijos dujotiekis iš Azerbaidžano į Turkiją), TAP (Transadrijos dujotiekis iš Turkijos į Italiją) ir „Nabucco West“ (dujotiekis nuo Turkijos ir Bulgarijos pasienio iki Austrijos) projektus, kurie atvertų kelią regione išgaunamoms dujoms į Europą per Turkijos teritoriją.
ES džiaugiasi pasiektu susitarimu su Iranu ir dėl kitų priežasčių. Europos Sąjungos atstovė užsienio reikalams Federica Mogherini dienraštyje „The Guardian“ akcentavo, kad dialogas su Iranu yra svarbus ir bendrapolitiniame kontekste. Vidurio Rytų regionas yra itin nestabilus, veikiamas įvairių destruktyvių jėgų, akivaizdžiausia iš jų yra vadinamoji „Islamo valstybės“ teroristinė organizacija. F. Mogherini mano, kad faktas, jog Vakarų pasauliui ir Iranui pavyko pasiekti susitarimą, yra stiprus smūgis minėtoms destruktyvioms jėgoms, kurios, skatindamos Vakarų pasaulio ir Rytų regiono priešpriešą, naudojasi „civilizacijų susidūrimo“ naratyvu. Pasiektas susitarimas rodo, kad tarp skirtingų „civilizacijų“ įmanomas ne tik susidūrimas, bet ir dialogas (nors ir pasiektas milžiniškomis pastangomis).
JAV laimėjimas
Didelį pasitenkinimą pasiektu susitarimu demonstruoja JAV. Iranas buvo Vašingtonui opus galvos skausmas. Nors anksčiau JAV neatmetė galimybės spręsti Irano problemą jėga, tam iš tikrųjų nebuvo nei politinės valios, nei realių galimybių. Afganistano ir Irako patirtis rodė, kad karinis sprendimas yra neperspektyvus, ypač viso regiono situacijos kontekste. Todėl susitarimas dėl branduolinės programos buvo tai, ko Vašingtonas aktyviai siekė.
Numanoma, kad minėtas susitarimas buvo svarbus ir asmeniškai JAV prezidentui Barackui Obamai. Šis susitarimas, kaip ir pagaliau pasiektas santykių normalizavimas su Kuba, yra svarbi politinė pergalė prieš artėjančius šalies vadovo rinkimus. Nors B. Obama jau negali pretenduoti į prezidento postą dar vienai kadencijai, tai yra politiniai taškai, kurie papildo demokratų sąskaitą.
Akcentuojama ir tai, kad paskatinęs JAV santykių normalizavimą su Kuba bei branduolinį susitarimą su Iranu B. Obama „atidirbo“ už jam dar 2009 metais politiniu avansu įteiktą Nobelio taikos premiją, t. y. sugebėjo pagerinti savo asmeninį įvaizdį prieš palikdamas JAV prezidento postą kitais metais. Žinoma, iki rinkimų dar daug kas gali įvykti, tačiau kol kas B. Obama turi galimybę džiaugtis pasiektomis politinėmis pergalėmis.
Tačiau kartu skamba ir perspėjimai, jog visiškai pasitikėti Iranu sudėtinga. Susitarimas yra tik pusė darbo – svarbiau tai, kaip bus įgyvendinami popieriuje suderinti klausimai. Tikimasi, kad nuo neapgalvotų žingsnių ir bandymų apeiti kai kuriuos susitarimo aspektus Iraną turėtų sulaikyti supratimas, jog pažeidus susitarimą dabar atšaukiamos tarptautinės sankcijos bus grąžintos labai greitai. Tai yra pagrindinis pasiekto susitarimo įgyvendinimo saugiklis.
