Keturios motociklininkės: Greta Kulagina, Sandra Purvaneckaitė, Jurga Šantaraitė ir „Motociklininkės Lietuva“ viena steigėjų Regina Laisvė Žemaitienė kalba apie gyvenimą su motociklais.
Greta Kulagina pasakoja, kad domėtis motociklais pradėjo dar paauglystėje.
„Motociklais susidomėjau gal 15 metų. Tuo metu išgyvenau sunkų laikotarpį – daug kas gyvenime erzino, nepatiko, atrodė, kad man niekas nesigauna, nežinojau, ką darysiu baigusi mokyklą, – sunki paauglystė buvo, todėl sugalvojau kažkur nukreipti susikaupusį pyktį ir nepasitenkinimą – tada ir susidomėjau motociklais. Pradėjau lankyti vairavimo pamokas, nors mama buvo labai prieš, bet užsispyriau ir išlaikiau egzaminą, gavau motociklo vairavimo pažymėjimą“, kaip motociklas atėjo į gyvenimą atvirauja G. Kulagina.
Motociklininkė juokiasi, kad palyginus savo gebėjimus vairuoti motociklą pačioje pradžioje ir dabar – jau gerokai įgudus – matyti akivaizdūs skirtumai. Be to, pirmas motociklas nuolat reikalavo remonto, tad įsigijo kitą ir, kaip pati sako, dabar jau trejus metus santuokoje su šiuo motociklu.
„Tada mokėjau važiuoti tiesiai, o kai pradėjau važiuoti į posūkius supratau, kad visiškai nieko gero. Motociklą reikia jausti, susilieti su juo, būti kaip vienas. Kai tai įvyksta – jautiesi saugiau gatvėje, nes gali lengviau suvaldyti ekstremalias situacijas. Pradedantiesiems siūlau važiuoti į Aukštadvario kartodromą, ten treniruotis, važiuoti į posūkius – iškart pasijaučia kaip valdosi motociklas. O vėliau įgudus nebesuki sau galvos, kad neišvairuosi ar neišsuksi, nukris motociklas ir tu nukrisi, nes jauti kaip motociklas reaguoja į kiekvieną judesį, aplink save viską matai – visiškai kitoks vairavimas“, apie vairavimo įgūdžius kalba G. Kulagina.
Sandra Purvaneckaitė motociklais susidomėjo ne taip ir seniai – prieš trejus metus.
„Ilgą laiką net nepastebėdavau motociklų, man jie nebuvo įdomūs, tačiau viskas pasikeitė prieš trejus metus, kai susipažinau su žmonėmis, kurie domėjosi motociklais. Mane tiesiog pavežėjo motociklu ir tuomet pajutau kaip užplūsta neįprasti pojūčiai, malonūs ir geri jausmai – štai ta akimirka ir pakeitė viską, nes labai užsimaniau ne būti kažkieno vežama, tačiau pati vairuoti motociklą ir nuolat patirti tą nuostabą jausmą. Vėliau išsilaikiau motociklo teises ir įsigijau motociklą“, apie susižavėjimą motociklais pasakoja S. Purvaneckaitė.
Motociklininkė tikina, kad nors pirmą sykį važiuojant motociklu greitis buvo didelis, tačiau baimės ji visiškai nejautė – veikiau atvirkščiai, pajuto vidinį susižavėjimą važiuoti motociklu.
„Norėjau kiek įmanoma dažniau išgyventi tą adrenalino pojūtį“, šypsodamasi sako S. Purvaneckaitė.
Jurga Šantaraitė motociklų ir bijojo, ir kartu jais žavėjosi dar būdama visai vaikas.
„Kai buvau dešimties pusbroliui padovanojo mopedą, jis su juo nuolat važinėdavo, o aš jį stebėdavau, bet pati bijojau sėstis. Vėliau jis nusipirko galingesnį motociklą, sykį ir aš įsidrąsinau kartu važiuoti, po to sakiau: „ačiū, nebenoriu“. Nes buvau žiauriai baisu – mes lėkėm miškais, kaimo keliais, be šalmų ir be apsaugų. Laikui bėgant baimė atlėgo ir pradėjau galvoti, kad negali taip būti, jog tiek ilgai svajojusi ir galvojusi apie motociklą – dabar štai taip ir nepamėginsiu pati važiuoti.
Tada 18 metų išsilaikiau teises, pirmas motociklas buvo „Java“ – su ja daug nuotykių turėta ir griūta, ir čiuožta, ir į tvoras įvažiuota. Tačiau tas neatbaidė, tik „Java“ – aukštas ir sunkus motociklas, todėl nejaučiau komforto su ja važinėti, tad vėliau kurį laiką nebevažinėjau, kol nusipirkau naują motociklą.
Regina Laisvė Žemaitienė tikina, kad motociklas į jos gyvenimą atėjo kartu su pačiu gyvenimu.
„Kai mano mama manęs laukėsi su tėvuku važinėjo motociklu, todėl ir sakau, kad motociklas atėjo kartu su gyvenimu. Be to, dar būdama visai maža važinėjau kartu su tėvais motociklu, todėl negaliu atsieti savęs nuo motociklo ar motociklo priskirti kažkuriam savo amžiaus periodui. Kiek save prisimenu, tiek prisimenu šitą jausmą apie kurį kalbėjo ir merginos.
Vėliau, būdama studente, užsidirbau pinigų, nuėjau į parduotuvę ir iš vitrinos nusipirkau naujutėlaitę „Javą“. Anuomet „Java“ kainavo 1200 rublių – tai buvo žvėriškai dideli pinigai“, prisiminimais dalinasi R. L. Žemaitienė.
Gavus motociklo vairuotojo pažymėjimą, koks pirmas jausmas?
Greta Kulagina: kažkaip labai ypatingo jausmo nebuvo, tik džiaugsmas, kad jei dabar sustabdys – tai jau galėsiu parodyti, kad legaliai vairuoju. Taip pat, tai tam tikras įrodymas, kad pasiekiau užsibrėžtą tikslą, pastangų įvertinimas.
Jurga Šantaraitė: buvo baisu, nes „Java“ aukšta ir sunki – vos siekiau kojomis žemę, be to, su „Java“ reikia gerai pagazuoti. Vis dėlto dabar džiaugiuosi, kad išmokau važinėti būtent su „Java“, nes po jos nebuvo baisu vairuoti jokį kitą motociklą, o palyginus su mano dabartiniu motociklu – jį vairuoti yra vienas juokas.
Sandra Purvaneckaitė: labiausiai baiminausi iš aikštelės važiuoti tiesiai į miestą, važinėti tarp mašinų. Be to, motociklas man buvo per didelis ir per sunkus – vos pirštų galais siekiau žemę, o tai irgi apsunkina važiavimą.
Regina Laisvė Žemaitienė: tiesą sakant, kai išsilaukiau egzaminą, gavau dovanų labai gerą šalmą – tai džiaugsmas dėl jo užgožė visus kitus jausmus. O šiaip skirtumo nebuvo tikriausiai jokio.
Ar esate patyrusius avarijų? Ir ar neatbaidė nuo vairavimo?
R. L. Žemaitienė: stotyje įlėkiau pro autobuso galines duris į saloną, tuo metu lijo lietus, autobusas išvažinėjo iš šalutinio kelio ir manęs tiesiog nepastebėjo, dar bandžiau stabdyti, bet buvo slidu. Pamenu, kad iškart po avarijos pašokau ir puoliau prie motociklo pažiūrėti ar jam viskas gerai, kai pamačiau, kad motociklui nieko nenutiko, tada žiūrėjau ar man viskas gerai ir kitas atsiminimas, kad atsibudau ligoninėje.
Avarijos metu man plyšo koja, bet labiau buvo gaila motociklo, verkiau, nes abejojau ar tikrai gerai viską apžiūrėjau, ar motociklui nieko nenutiko. Tiesiog labai jo ilgėjausi.
Galbūt ir buvo vėliau baimės, bet prisiminus tą pojūtį vairuojant motociklą – daugiau apie nieką kitą negalėjau ir galvoti. Pamenu, kad labiau jaučiau kažkokį kaltės jausmą, kad man nepavyko suvaldyti situacijos, galbūt, reikėjo pabandyti dar kažką padaryti, jog nenuskriausčiau motociklo. Iš tiesų malonų ir skanų jaudulį jaučiu kiekvieną sykį sėsdama ant motociklo, mes tai vadiname drugeliu plazdėjimu.
S. Purvaneckaitė : važiuojat pagavau žvyro ir nukritau, o atsikėlus irgi pirma mintis buvo – kas nutiko motociklui, o man tai nieko baisaus – tik rankos sumušimas. Vėliau daug analizavau situaciją, mąsčiau kaip kitą sykį padaryti, kad tai nepasikartotų, tačiau baimės vėliau irgi nejaučiau.
Artimieji bandė atkalbėti nuo motociklo vairavimo?
R. L. Žemaitienė: man tėvukas pasakė: „na, tu ir kvaila, kad pirkai „Javą“, – reikėjo rimta gerą motociklą įsigyti, su lopšiu, tada bent būtų kur bernus sodinti. O dabar raudonas blizgantis žaislas“. O mama baisingi pyko ir nervinosi, bet kai ji sužinojo buvo jau po fakto – aš du mėnesiu jau turėjau motociklą. Jai tuo metu tik buvo įtarimas, kodėl nuo manęs nuolat dvelkia benzino kvapas, sakydavau, kad važinėjau su draugais.
G. Kulagina: nesidžiaugė, bet ką čia jau pakeisi. Aišku, jei kas nutinka trasoje, pasakau tik po fakto, jau kai viskas gerai būna. O draugas norėjo pagalvėmis apkamšyti.
S. Purvaneckaitė: pasakiau tik tada, kai jau nusipirkau motociklą, o egzaminą prieš tai išsilaikiau slapta. Mama šiaip ramiai reagavo, ji pati save guodė, kad jei lemta nutikti nelaimei – nebūtinai su motociklu ji nutiks. Ji mano, kad kas lemta, tas ir bus.
Ar motociklas yra savotiška priklausomybė? Galite įsivaizduoti gyvenimą be jo?
J. Šantaraitė: man be jo žiemą būna depresija.
R. L. Žemaitienė: mes žiemą sergame mototoksikoze.
G. Kulagina: taip, nueini į garažą, paglostai.
Jūs iš tiesų glostote motociklus?
R. L. Žemaitienė: taip, paglostai, užvedi, pakalbini. Motociklai turi ir savo vardus. Aš prieš išvažiuodama į ilgesnę kelionę visada duodu bučkį motociklui ir sakau: „mes būsim saugūs, matomi, ir aplink mus visi bus saugūs, važiuosim ir grįšim sėkmingai. Tai tas glostymas ir kalbinimas labai natūralus dalykas.
G. Kulagina: pasiklausai kaip dirba, pavalai, pagalvoji gal čia ką pakeitus, pasakai: „kaip aš tavęs pasiilgau“, papasakoji planus kaip mes važiuosime ten ir ten, o kai išeinu sakau: „tu nepyk, aš tuoj grįšiu“. Prieš važiuojant ir grįžus paglostau motociklą, sakau: „šaunuolis, važiuojam, viskas gerai“.
J. Šantaraitė: mane seniai pažįstančios draugės sako, kad niekada nėra girdėjusios, kad aš taip gražiai kalbėčiau apie kokį vyrą, kaip kalbu apie savo motociklą.
Ar turite ypatingų ritualų ar švenčių?
R. L. Žemaitienė: „Motociklininkės Lietuva“ bendruomenė dar labai jauna, besiformuojanti, aktyviau veikiame apie metus. Po Birštone vykusio renginio, skirto motociklininkėms, atsidaro daug įkvėpimo ir kūrybinių idėjų, tad dabar tik laiko klausimas, kada idėjos pradės realizuotis.
