Tiesa, kad visas dabar viešojoje erdvėje vyraujantis „tikrų vyrų“ gėdinimas yra bjaurus sovietinis reliktas ir tikra hipokritizmo išraiška: lengva kariauti kareivėliais kompiuteryje ir aiškinti kitiems, nelengva keisti tikrų žmonių likimus, svajones ir lūkesčius, apie tai jų iš anksto neįspėjus.
Tiesa, kad vyriškumo samprata yra šiais lūžio laikais yra išplaukusi ir nenusistovėjusi. Vyrai dėl to kenčia kartais net labiau nei moterys - ir ne tik Lietuvoje - iš čia tie senų gerų Mad Men laikų, ISIS ar Donecko Liaudies Respublikos ilgesiai. Vyrai vis dar patiria spaudimą būti sėkmingesni už žmonas, uždirbantys daug pinigų ir sekso gigantai, meistrai ir tačiau taip pat ir geri tėvai, jautrūs sutuoktiniai, bei šeimos žmonės ir derinti tai – skausminga ir beveik neįmanoma.
Tiesa, kad visuomenės psichinė sveikata Lietuvoje yra apverktinos būklės - ką aiškiausiai demonstruoja savižudybių ir alkoholizmo skaičiai - ir prie to prisideda ne tik netolerancija „svetimiems“ bei „ateiviams“, bet ir nepagrįsti visuomenės reikalavimai kitiems bei kitaminčių mobingas.
Tiesa, kad vyrų ašaros yra normalus dalykas – ir – tai graži meninė idėja – jos gali kilti reaguojant į pasaulio įvykius ar asmeninis dramas lygiai kaip ir moterims.
Tiesa, kad bet kuris militarizmas yra veidrodinis - kovodami su Rusijos melais ir atakomis mūsų nuosavi propagandistai svajoja apie tokį pat kritinės minties slopinimą, kokiam diriguoja ir Kremlius: kaip tas Tolkieno Sarumanas (ar Vengrijos Orbanas) jie tiek įsižiūrėjo į blogį, kad mano jog vienintelis kelias su juo kovoti – pačiam tapti tokiam pat blogam.
Tačiau visa tai nereiškia, kad galima sau leisti nubukti ir imtis pažaisti istorijos pabaigą siekiant asmeninių karjerų, užsienio spaudos dėmesio ar tiesiog malonaus jautimo prisigaminant dar kelis tūkstančius paklusnių laikų. Nereiškia, kad galima negirdėti kaip storas, Donecką pi**ntis Mozgovojus tik laukia patogios progos išdulkinti ir mus. Nejausti kaip 90 procentų išplaut smegenių gretimos valstybės gyventojų vakarais jaudinančiai fantazuoja kaip jų tankai važiuoja per mūsų sieną žudydamos mūsų vaikus ir degindami mūsų kultūrą. Kad pasaulio istorijoje dar nebuvo valstybės, kuri būtų apginta pati nesigynusi.
Kad ir kokios geros buvo intencijos, kad ir kaip mielai apie tai rašys pasaulio spauda, kad ir kiek dėmesio arba karjerų susikurs fotografė - tai, ką padarė Neringa ir Beata yra įžvalgi, idėjinė, intelektuali, patraukli ir nepaprastai gražiai atlikta valstybės išdavystė. Ir nieko daugiau.