Rašinyje, kurį paviešino kuklus leidinys, ir kurį tariamai parašė pats Rusijos prezidentas, - legenda apie šalies vadovo tėvų gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais. Tokį, legendomis apipintą vadų gyvenimą mėgo sovietiniai istorijos kūrėjai, aptikdavę neįtikėtinų tuometinių Komunistų partijos lyderių ar jų artimųjų žygdarbių. Karo metu tokia propaganda siekiama pakelti kovinę šalies gyventojų dvasią, vėlesniu laikotarpiu buvo siekiama išlaikyti žmonių pagarbą lyderiams. Dabartinis šalies lyderio pasakojimas akivaizdžiai skirtas asmens kultui sustiprinti.
Rusijos vadovas papasakojo, kaip jo tėvas buvo skubiai pašauktas tarnybai Sevastopolyje, jis buvo povandeninio laivo jūreiviu. „Pašaukė jį 1939-ais. O vėliau, grįžus, paprasčiausiai dirbo gamykloje, o gyveno jie su mama Petrodvorcuose (…) Karas prasidėjo, o jis dirba karinėje gamykloje, kurioje yra taip vadinama „apsauga“, atleidžianti nuo tarnybos. Tačiau jis parašė pareiškimą stoti į partiją, o vėliau dar vieną pareiškimą – kad nori į frontą“, – rašo V. Putinas.
Jo teigimu, po to jo tėvą išsiuntė į diversinį NKVD būrį, kuriame tarnavo 28 žmonės. Grupė beveik iš karto pateko į pasalą ir jo tėvui, persekiojamam vokiečių karių, tik per stebuklą pavyko išgyventi, pasakojo Rusijos prezidentas.
„Persekiojo miškais, ir jis išliko gyvas tik todėl, kad paspruko į pelkę ir kelias valandas ten tupėjo įlindęs į balą, o kvėpavo per tuščiavidurę lazdelę. Tai aš pamenu iš jo paties pasakojimų. Tiesa, jis kalbėjo, kad kuomet jis sėdėjo paniręs pelkėje ir kvėpavo per tą lazdelę, jis girdėjo kaip vokiečių kariai praėjo šalia, vos už kelių žingsnių nuo jo, kaip lojo šunys“, – pasakojo V. Putinas, pažymėjęs, kad iš 28 žmonių išsigelbėjo tik keturi.
Po to prezidento tėvas buvo „perkvalifikuotas“ ir nukreiptas į armiją, o vėliau ir į „karštąjį“ Nevos tašką. Ten jis buvo sunkiai sužeistas – „visą gyvenimą vėliau turėjo taikytis su skeveldromis kojoje: kurių visų taip ir neišėmė“. Taip pat prezidentas papasakojo, kad gulėdamas ligoninėje tėvas savo žmonai, V. Putino motinai, atidavinėjo visą maistą, kad ši galėtų maitinti jų trimetį sūnų. Vėliau vaiką paėmė „bendra tvarka, siekiant išgelbėti mažamečius nuo bado“, tačiau jis susirgo difterija ir numirė.
„O tėvas, kai vaiką paėmė ir mama liko viena, ir jam leido vaikščioti, pasiėmė ramentus ir išėjo namo. Kai atėjo prie namų, tai pamatė, kaip sanitarai iš laiptinės neša lavonus. Ir pamatė mamą. Priėjo, ir jam pasirodė, kad ji kvėpuoja. Ir jis sanitarams sako“ „Ji juk dar gyva!“ – „Pakeliui mirs, – atsakė jam sanitarai. – Jau nebeišgyvens“. Jis pasakojo, kad puolė juos ramentais ir privertė pakelti ją atgal, į butą (…) ir jis ją išgydė“, – pasakoja V. Putinas, pažymėjęs, kad tėvas jo numirė 1998-ųjų pabaigoje, o motina išgyveno iki 1999-ųjų.
Tačiau, pažymi V. Putinas, jo tėvai niekada nejautė neapykantos fašistams. „Aš iki šiol negaliu, tiesą pasakius, suvokti. Mama buvo žmogus absoliučiai minkštas, geras… Ji pasakojo: „Na kaip mes tiems kariams dabar galime justi neapykantą? Jie paprasti žmonės ir taip pat žuvo kare“. Tai neįtikėtina. Mes buvome auklėjami sovietinėmis knygomis, filmais… Ir nekentėme. O štai pas ją viso to visiškai nebuvo. Ir jos žodžius aš labai gerai prisimenu: „Ir ką iš jų paimsime? Jie tokie patys darbininkai, kaip ir mes. Juos paprasčiausiai siuntė į frontą“, – rašo Rusijos prezidentas.
