Gedimino kapo kalnas. Altanos, Bekešo, Trijų Kryžių, Stalo kalnai. Ir XIII-XIV a. dabartinio Kalnų parko teritorijoje gyvavęs Kreivasis miestas. Keliauti šiuo maršrutu vilniečius ir sostinės svečius pakvietė Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos atstovai (toliau – Vilniaus pilių kultūrinis rezervatas).
Vilniuje yra trys pilys: Aukštutinė arba Gedimino pilis, Žemutinė – tai visa teritorija, apimanti Valdovų rūmus, Arsenalą , Katedrą, ir mažiau žinoma Kreivoji pilis, kuri buvo už Vilnios, kur yra Dainų slėnis“, – aiškina Vilniaus pilių kultūrinio rezervato atstovė Rūta Kerevičiūtė. Ji pasakoja, kad Kreivasis miestas buvęs labai didelis; manoma, jog galėjo būti didesnis už dabartinį senamiestį. O čia esantys piliakalniai – tai buvę gynybiniai įtvirtinimai, ir papiliai, supę Kreivąjį miestą.
Kreivosios pilies maketas (Lietuvos nacionalinis muziejus )
Gedimino kapo kalne jokio kapo nėra
Senais mediniais laiptais, takeliu, vingiuojančiu tarp medžių, o kai kur – tiesiog kalno šlaitu, pirmiausia kopiame į Gedimino kapo kalną.
Gedimino kapo kalnas (Balsas.lt nuotr.)
„Deja, turiu jus nuliūdinti, Gediminas nėra čia palaidotas,– sako ekskursijos vadovė. – Legenda pasakoja, kad Gediminas buvo nukautas prie Veliuonos viename iš mūšių, o jo kūnas atvežtas į Šventaragio slėnį ir sudegintas. O čia buvo apsauginis Kreivosios pilies žiedas. Bet archeologai mano, kad žmonės šiame piliakalnyje gyveno labai trumpai ir išsikėlė. Pagrindinė priežastis – jiems trūko vandens, nes telkinys yra apie 20 metrų gylyje“, – pasakoja R . Kerevičiūtė.
Ji pasakoja, kad viename iš 6 žinomų laiškų Gediminas popiežiui skundžiasi kryžiuočių antpuoliais. Tačiau popiežius juo nepatikėjo, nes laiškas jį pasiekė ne toks, koks tais laikais turėjo būti.
Ant Gedimino kapo kalno mūsų dienomis sukrautas aukuras (Balsas.lt nuotr.)
„Viduramžiais laišką susukdavo į ritinėlį ir užantspauduodavo. Pasiuntinį, kuris nešė laišką, pagavo kryžiuočiai ir paprasčiausiai tą laišką atplėšė. O tradicija skelbia – jeigu laiškas atplėštas, vadinasi, jis netikras. Popiežius gavo tą laišką, nepatikėjo, ir kryžiuočiai pradėjo toliau pulti šalį. O kitame laiške Gediminas kvietė amatininkus atvykti į Vilnių. Atvyko daug auksakalių, kitų amatininkų, mūrininkų, kurie statė mūsų Vilnių, ir jų dėka miestas plėtėsi ir gražėjo“, - pasakoja Vilniaus pilių kultūrinio rezervato atstovė.
Karvedžio kapą ir paminklą pasiglemžė upė
Kviesdama keliauti toliau R. Kerevičiūtė veda pro 2009 m. pastatytą paminklą vengrų karvedžiui Kasparui Bekešui atminti ant jo vardu pavadinto kalno.
„Jį palaidojo 1580 m., o kalnas dėl to ir buvo pavadintas jo vardu. Tačiau šio kalno šlaitą XIX a. pasiglemžė srauni Vilnios upė. Kartu į vandenį nuslydo šiam vengrų didikui, Lietuvos ir Lenkijos karo vadui pastatytas paminklas – maždaug 20 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas“, – pasakoja R. Kerevičiūtė.
Vilniaus pilių rezervato žemėlapis (Vilniaus pilių kultūrinio rezervato iliustr.)
Trijų kryžių istorija: susprogdinti ir vėl atgimę
Pakeliui į paties aukščiausio – Trijų kryžių kalno viršūnę, gidė stabteli prie kryžių liekanų, suguldytų pievelėje.
„Legendos pasakoja, kad XIV a. tuomet dar pagonys lietuviai nukankino kelis pranciškonų vienuolius. Jų atminimui buvo pastatyti trys mediniai kryžiai, o 1916 m. pagal architekto A. Vivulskio projektą jų vietoje iškilo gelžbetoniniai. Bet juos 1950 m. sovietinės valdžios įsakymu susprogdino. Iš naujo virš Vilniaus trys kryžiai – lygiai tokie patys, kokie buvo sumanyti architekto – iškilo jau Atgimimo laikais“, – aiškino gidė.
Pakeliui į Trijų kryžių kalno viršūnę – ir susprogdintieji kryžiai (nuotr. Balsas.lt)
Ilgos Kreivojo miesto paieškos
Prieš keliautojų akis atsiverianti Stalo kalno viršūnė – didelė netaisyklingo kvadrato formos aikštelė. O vakarinėje kalno dalyje tyrinėtojai aptiko degėsių ruožą, kurį archeologai ir istorikai sieja su Kreivosios pilies apgultimi bei gaisru. Manoma, kad medinę Kreivąją pilį kryžiuočiai sudegino XIV a. pabaigoje.
Stalo kalnas Vilniuje (Balsas.lt nuotr.)
Tačiau anot Lietuvos istorijos instituto archeologo Sauliaus Sarcevičiaus, Kreivasis miestas, neretai pavadinamas Kreivąja pilimi, o istoriniuose šaltiniuose lotyniškai vadinamas „Curvum castrum“, buvo iškilęs ne tik ant šio, bet ir Bekešo bei Trijų kryžių kalnų.
„Kryžiuočiai 1390 m. puolė Lietuvą ir buvo atėję iki Vilniaus. Jie apgulė Kreivąją pilį, kuri buvo medinė, ir apgaulės būdu ją paėmė. O po kelių metų, 1394 m. buvo antras puolimas – ir po to šita pilis jau neegzistavo“.
Archeologas pasakoja, kad mokslininkai argumentais įrodė, jog Kreivoji pilis ne vien legenda, tik XIX a. pabaigoje. Pradžioje manyta, kad ji buvo dabartinio Barbakano teritorijoje, vėliau ieškota senamiestyje, ir tik 1933-1939 m. lenkų archeologai pradėjo kasinėti Bekešo kalną. Tačiau aptikę XIV a. radinių, galvojo, kad Kreivoji pilis užėmė tik šitą kalną.
„Galų gale apie 1960 m. tyrinėtojai suvokė, kad Kreivoji pilis užėmė didžiulį masyvą – maždaug 15 ha plotą“, – pasakojo S. Sarcevičius. Anot jo, mokslininkus ir tyrinėtojus abejoti ilgokai vertė reljefas, kuris mūsų dienomis atrodo visai netinkamas viduramžių piliai – visų pirma gynybiniu aspektu. Tai galima pamatyti ir makete, kuriame atkurtas senasis reljefas.
„Dalis Bekešo kalno iki mūsų dienų neišliko, o Stalo kalną matome labai lygų. Bet makete matyti, kad jis buvo suformuotas iš atskirų aukštumų, kurios labai svarbios gynybiniu požiūriu. Gedimino ir Kreivąjį kalnus jungė balnakalvė. Be to, dabar matome pakitusią Neries vagą, o Vilnelės dešinioji šaka taip pat dirbtinai suformuota. Visa tai ir paaiškina, kaip gynėsi tuo metu vilniečiai“, – aiškina archeologas.
Kreivoji pilis – vienas iš viduramžių Vilniaus centrų
Anot tyrinėtojo, dabartinį Dainų slėnį prieš kelis amžius vagojo griovos, kurios buvo gerokai gilesnės už išlikusias iki mūsų dienų, o kalvų šlaitai buvo statesni. Šie atradimai ir pakeitė požiūrį į tai, kaip senaisiais laikais vystėsi Vilnius.
„Anksčiau buvo manyta, kad Vilnius vystėsi nuo Gedimino kalno ir Žemutinės pilies. Bet pasirodo, tai buvo miestas, turintis du centrus. Kai žemėlapyje atsirado Kreivoji pilis, pasikeitė požiūris į senojo Vilniaus struktūrą – mes turime ne tik didžiulę Žemutinės pilies teritoriją, bet ir beveik tokią pačią ar net didesnę Kreivosios pilies teritoriją. Taigi, Vilnius augo ne tik palei Vilnelę, bet ir Neries ašimi. O sugriovus Kreivąją pilį, miestas pradėjo vystytis kitaip“.
Mokslininkas teigia, kad atsakyti į klausimą, kodėl vėliau buvo atsisakyta aukštai kalvose esančio miesto centro – ateities tyrinėtojų užduotis. Tačiau vienu savo pastebėjimu jis vis dėlto pasidalijo.
„Viskas sutampa su krikščionybės įvedimu – tai kaip linija, kuri atskiria istoriją: iki krikščionybės įvedimo yra vienas miestas, po krikščionybės įvedimo Vilnius plečiasi visai kitaip“, – sakė mokslininkas.
Ir nors beveik viskas dabar atrodo kitaip negu anuomet, kelionė su gerais gidais neprailgs. O tiems, kurie nuspręs prisiliesti prie mūsų šalies istorijos ir pakeliauti po kalvas dabartinio Kalnų parko teritorijoje patys, jie pataria: nepamirškite apsiauti patogius batus, nes laipioti stačiais mediniais laipteliais ir statokais kalnų šlaitais teks nemažai.
Kelionė senojo Vilniaus kalvomis (Balsas.lt nuotr.)
Taip pat skaitykite ir žiūrėkite:
Po Vilniumi – paslaptingų tunelių raizgalynas
Po Antakalnio kalvomis – fortifikaciniai tuneliai
Požemiai greta Pučkorių atodangos – ugnies linija, kuria nepasinaudojo
Požeminis tunelis sovietinėje karinėje bazėje: legendų įminimo beieškant (I dalis, II dalis)
Karybos specialistai: visa tiesa apie požeminį tunelį Plokštinės raketų bazėje
Verkių dvaras – kas slypi jo požemiuose?
Vilniaus požemiai: kapinės ir paslaptinga vyskupų laidojimo vieta