Ne vienas yra girdėjęs kalbų, kad tarptautinės maisto ir gėrimų įmonės Rytų Europai esą gamina prastesnės kokybės produktus nei Vakarams, nors prekės ženklas ir toks pat. Taip, kalbų būta daug, bet įrodymų tokiam teiginiui – maža.
Situacija pradėjo keistis šį pavasarį. Slovakijos vartotojų gynimo asociacija ištyrė to paties prekinio ženklo maisto produktus, kuriuos įsigijo 8 Europos Sąjungos valstybių prekybos centruose. Dalis mėginių paimta iš senųjų Bendrijos valstybių, kaip Vokietija, kiti – iš naujųjų narių – kaip Rumunija.
Visus Asociacijos užsakymu laboratorijoje tirtus produktus galima rasti ir Lietuvos parduotuvėse. Ir ką gi slovakai pastebėjo?
Anot tyrimo, pavyzdžiui „Kotanyi “ pipirų sudėtis visose šalyse buvo skirtinga – štai Bulgarijos rinkai skirtose pakuotėse keliomis dešimtimis gramų raudonųjų pipirų ekstrakto buvo mažiau nei parduodamose Austrijoje.
Įmonės atstovai tvirtino, kad visur įdiegtas vienodas kokybės standartas, ir situaciją aiškino skirtingomis žaliavų partijomis, gamybos laiku ir apyvartos laikotarpiu.
Kad kokybė visose valstybėse yra vienodai aukšta, tuomet tikino ir gaiviųjų gėrimų bendrovės „Coca Cola“ atstovai, nors tyrimas parodė, kad pusei šalių buvo panaudotas pigesnis cukraus pakaitalas, o ne įprastas cukrus kaip kituose pavyzdžiuose.
Bendra Slovakijos vartotojų gynimo asociacijos tyrimo išvada tokia – tarptautinės kompanijos gamina to paties prekinio ženklo, bet prastesnės kokybės produktus Rytų Europai.
„Gamyklos, dideli koncernai yra pasiskirstę sritis: Rytų Europa, Vidurio Europa ir patys vakariečiai. Pagrindinės gamyklos, tarkim, esančios Vokietijoje, orientuojasi į vokiečių pirkėją. Pagal tą ženklą, pavyzdžiui, Lenkijoje, Rumunijoje ar Bulgarijoje irgi stovi gamyklos, kurios gamina su tuo ženklu.
Ten darbo kultūra yra kitokia, nors jie aiškina, kad atitinka reikalavimus, bet praktika rodo, kad nelabai. Be to, jie stengiasi naudoti vietines žaliavas, kurios yra prastesnės kokybės. Todėl pagal vieną ženklą Rytų Europos pirkėjas gauna vienos kokybės produktą, o vakarietis gauna kitokį. Praktiškai neįmanoma tą patį padaryti skirtingose vietose,“ – sako maisto technologas Raimondas Balbieris.
Ieškant įrodymų teiginiui, kad didžiosios tarptautinės įmonės gamina to paties ženklo, bet nevienodos receptūros produktą skirtingoms šalims, tyrimų laboratorijose atlikti nebūtina, užtenka tiesiog palyginti etiketes. Mes būtent taip ir padarėme.
Keleto maisto produktų, kuriuos įsigijome Vilniaus prekybos centruose, sudėtį, surašytą ant pakuotės, palyginome su tuo pačiu produktu, pirktu Jungtinėje Karalystėje bei Danijoje. Ir ką pamatėme – skiriasi kai kurios sudėtinės dalys ir jų kiekis tame produkte.
Tokį nedidelį tyrimą, gali atlikti kiekvienas pirkėjas, tiesiog palygindamas etiketes. Žinoma, gal ne specialistui kai kuriuos skirtumus pastebėti ir suprasti sudėtinga, tačiau tai, kas yra akivaizdu, tikrai pamatysite.
Tiesa, kad produktai kai kuriuose šalyse gali būti skirtingi ir dėl to, kad jų skoniai pritaikomi skirtingoms rinkoms – šis argumentas išsakytas ir spalį Europos Parlamente vykusiose diskusijose. Tokius svarstymus paskatino jau minėtas slovakų tyrimas.
Anot Europos Komisijos, maisto ir gėrimų kompanijos gali keisti sudėtines dalis ne tik pagal atskirų šalių vartotojų skonį, bet ir perkamąja galią ar tradicijas.
Diskusijas paskatinusi Rumunijos europarlamentarė Oana Antonescu sako, kad kai kurie gamintojai pripažino, jog kartais naudoja pigesnius produktus, tačiau, anot jų, tai neturi įtakos produkto kokybei. O. Antonescu pabrėžia, kad toks atsakymas jų netenkina – Europos Komisijos prašoma slovakų maisto tyrimą pakartoti ir imtis veiksmų keičiant situaciją.
„Tyrimą atliko Slovakijos vartotojų gynimo asociacija, bet iš tikrųjų jį finansavo Europos Komisijos atstovybė Slovakijoje. Komisija atsakė, kad gal tyrimo metodologija ir mėginių kiekis yra nepakankamas. Žinoma, mes paprašėme Komisijos pakartoti tyrimą. Jeigu bus įrodymų, kad iš tiesų yra tokia problema dėl skirtingos kokybės produktų, jie turės imtis veiksmų.
Iš tiesų Komisija pasakė, kad kol įmonės laikosi maisto saugos ir ženklinimo tvarkos, jie neturi įstatyminės galios imtis sankcijų prieš tokias kompanijas. Todėl mes prašome, kad tokie teisės aktai būtų priimti. Mes norime, kad ši problema toliau būtų nagrinėjama. Ir stengsimės daryti spaudimą, kad šioje srityje būtų imtasi tolesnių veiksmų“, – tvirtina O. Antonescu.
Lietuvos Teisingumo viceministras, vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos tarybai, Gytis Andrulionis pripažįsta, kad problema yra, tačiau, vargu ar yra kur dėl to Lietuvos vartotojai dabar galėtų kreiptis.
„Matyt reikia pripažinti, kad ne visi klausimai vartotojų teisių apsaugos srityse yra padengti. Institucijos turi savo kompetenciją ir jos vertina, ar vienas kitas maisto produktas, prekė, paslauga atitinka numatytus standartus. Yra Europos Komisijos standartai įvairioms sudedamosioms maisto dalims, pačiam produktui, bet priversti gamintoją ar tiekėją į Lietuvą tiekti kitokios kokybės produkciją, nemanau, kad kas nors galėtų dabar pasiūlyti kokias priemones, kurios leistų tai užtikrinti“, – sako G. Andrulionis.
Kaip priversti gamintojus, kad jie ir Rytų Europai gamintų tokios pačios kokybės produktus kaip Vakarų šalių parduotuvių lentynose, atsakymų, anot nevyriausybininkų ir specialistų, visgi yra. Visų pirma, svarbu suprasti, kokios tokios situacijos priežastys. Silpnoji grandis, dėl kurios prastesnį produktą lengva įsiūlyti Lietuvos pirkėjams, anot Nacionalinės vartotojų federacijos prezidentės Alvitos Armanavičienės, yra silpai ginamos vartotojų teisės.
„Jeigu tai yra senosios Europos Sąjungos šalys, turinčios stiprią vartotojų teisių apsaugą, tai, be abejo, jų gyventojams bet kokios produkcijos neparduosi. O naujosiose Europos Sąjungos šalyse vartotojams yra žymiai silpniau atstovaujama. Ir į tokias šalis didžiosioms kompanijoms neapsimoka gaminti labai aukštos kokybės produkcijos, nes ten ir su žemesne kokybe jos gali parduoti tuos produktus sėkmingai“, – tvirtina A. Armanavičienė.
„Kompanijos yra dviejų rūšių: vienos, kurios turi aiškų savininką, dirba ilgalaikiams tikslams, kitos – didelės kompanijos, kurių akcijos platinamos viešai, ir jos labai žiūri savo akcijų kainas. Ir tos kompanijos, kurios labai žiūri savo akcijų kainos, joms yra labai svarbu išlaikyti pastovią kainą. Dėl to daro įvairius trumpalaikius dalykus, pavyzdžiui, mažina savikainą.
Savikainą sumažinti galima iškeliant gamyklas į pigesnes šalis, naudoti pigius ingredientus ir pan. Be abejo, vakarų vartotojas yra įpratęs, ten pakeitus receptūrą gali gauti daug mažesnius pardavimus. Jeigu tai yra Rytų Europa, tai tikimasi, kad žmonės yra ne tokie išprusę, ne tokie reiklūs, ir jie suvalgys viską“, – teigia rinkodaros (marketingo) strategijų specialistas Linas Šimonis.
Po šio pasakojimo, gali kilti klausimas, tai ką tuomet daryti, jeigu net valdžios institucijos sako, jog nėra teisės aktų, kurie gamintojus priverstų visų šalių vartotojams gaminti vienodai aukštą kokybę. Vieni kalbinti specialistai ieškodami išeičių siūlo rinktis mažesnes įmones, nes jos esą sąžiningesnės ar neturi galimybių tą patį produktą pagaminti skirtingai, kiti ragina eiti į ūkininkų turgus, nuolat pirkti iš to paties pardavėjo ir taip užmegzti patikimus ryšius.
Vis dėlto esmė ta, sako maisto ekspertai ir rinkos specialistai, kad tik pirkėjas sprendžia, kokie produktai bus parduotuvių lentynose.
J. Mitkaitė
