Vyro mama turėjo reikalų Vilniuje, tad nakvojo pas mus, kad nereikėtų naktį važiuoti atgal daugiau nei šimtą kilometrų, nors ir nesam su ja draugės, bet bendraujam kaip civilizuoti žmonės.
Kadangi abu su vyru esam užsivertę darbais, pripažinsiu, namuose tikrai nėra idealios švaros, bet ir nepavadinsi landyne – keletas daiktų mėtėsi ne savo vietoje, kriauklėje buvo kelios neišplautos lėkštės.
„Kaip skuduru per veidą“
Kaip kiekvienas normalus, mandagus žmogus, jai atvykus pasiūliau arbatos, visi kartu pavakarieniavome ir, kad nešvarūs indai nebestovėtų ilgiau, nuėjau jų išplauti.
Kol tvarkiausi, ji atėjo pas mane į virtuvę, atrodo, normaliai kalbėjomės, kai tiesiog tėškė man, kad aš net indų nemoku normaliai išplauti, atseit, jie visi purvini po mano plovimo. Kaip skuduru per veidą...
Tai ačiū kažkam aukščiau, kad bent negriebė kempinės iš rankų ir nepradėjo demonstruoti, kaip jas tinkamai plauti ir mokyti, kaip daryti kitus darbus.
Pasijaučiau tokia sumenkinta... Net nėra ko slėpti – stovėdama prie kriauklės apsiašarojau, nes net indų plauti nemoku! Ant tiek esu nevykėlė, paprasčiausių namų ruošos darbų negebu atlikti.
Nuoširdžiai pavydžiu toms, kurių anytos joms kaip draugės, kaip antros mamos. Aš, matyt, niekad to nepatirsiu, nes visada esu pati blogiausia, nieko nesugebanti ir išvis, jos akimis, kažkokia nevėkšla. Ir kaip norėti bendrauti su tokiu žmogumi, pasakykit man, kai tokios situacijos kartojasi nuolat?
Autorius: skaitytoja Jurga
