Komentarai ir analizė

Juozas Dapšauskas Kiekvienų metų pradžia kelia tam tiktų vilčių, kuriami planai, formuojasi numatomų darbų regėjimas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas dr. Aurelijus Veryga baigdamas metus savo komentare „(Ne)nusipelnėme gyventi geriau (sveikiau)“ aptarė priklausomybių kontrolę praėjusiais metais, kad, beje, nieko gero valdžia nenuveikė, vaizdelis nekoks. Šventajame Rašte sakoma: „Regima viltis nėra viltis.

Kai neseniai kalbinau vieną pašnekovą ir klausiau, ko palinkėtų Lietuvai naujiems metams, jis atsakė: „Daugiau sveiko proto.“ Šis palinkėjimas tinka visiems, bet labiausiai noriu jį adresuoti įvairiems prietrankoms, homofobams ir kitiems dundukams, kuriems sunkiai sekasi su tuo sveiku protu draugauti. Naujausias žurnalistų tyrimas atskleidė, kad, ekonomistų skaičiavimais, homofobija Lietuvai gali kainuoti apie 600 litų kiekvienam gyventojui per metus.

 Kol metų sandūroje vieni skęs euforijoje, nemaža medikų bendruomenės dalis sausio 1-ąją nerimastingai stebės pajudantį „mirties ekspresą“ su kone tūkstančiu ligonių, kuriems reikalinga neurochirurginė pagalba. Suvokiant kritinę daugelio jų būklę išties tenka būgštauti, kad kai kurie pacientai išgijimo stotelės taip ir nepasieks.

 Pastaruoju metu įvairiose žiniasklaidos priemonėse vis dažniau pasirodo straipsniai apie milijardus litų , kurių dėl nesuprantamų priežasčių nenorima panaudoti Lietuvos žmonių gerovei didinti.Įvardijama tiesiai. Tai dalinis Lietuvos energetikos privatizavimas. Autorių spektras įvairus- nuo energetikų iki laisvosios rinkos propaguotojų ar nuolatinių ekonomikos komentatorių -svetimų šalių bankų ekspertų.

Šie besibaigiantys metai turėjo būti pasaulinės ekonomikos proveržio metai, turėjome sulaukti įtikinamo pasaulinės ekonomikos augimo po kelerius ankstesnius metus trukusių linksmųjų kalnelių. Kartu tai turėjo būti geros žinios finansų rinkoms – naujųjų 2014 metų išvakarėse į investavimo perspektyvas žvelgėme vis bandydami nusiimti rožinius akinius.

 Skurstantys miesto ir kaimo gyventojai, žiaurūs užpuolimai, smurtas, nesibaigiančios vagystės, eismo įvykiai – apie visa tai nepaliaujamai, net per šventes, nuolat pranešinėja šalies žiniasklaida. Vis dažiau užsimenama ir apie vieną šių skaudžių nelaimių sukėlėją – alkoholio vartojimą. Skaudu matyti, kai vis jaunesni vaikai vartoja alkoholinius gėrimus, juokaudami pamėgdžioja neseniai matytą girtuoklį.

Dr. doc. Aurelijus Veryga Turbūt ir nepajutome, kaip prabėgo dar vieni metai. Labai žmogiškai, kaip ir visuomet, tikėjomės ir linkėjome vieni kitiems, kad jie būtų sveiki, laimingi, dvasingi. Kiekvienam jie buvo labai skirtingi. Na, jų tikrai negalima pavadinti nuobodžiais ar eiliniais. Juos galima vadinti nerimastingais, nes netoli nuo Lietuvos besitęsiančios ukrainiečių kančios ir didžiosios kaimynės skleidžiama paranoja ramybės nepridėjo.

Rūta Vainienė Dar vieneri metai į pabaigą, greitai minėsime 25 nepriklausomybės ir rinkos ekonomikos metus. Stebuklas įvyko, ketvirtį amžiaus galime legaliai švęsti Kūčias ir Kalėdas, nesislėpdami eiti į bažnyčią. Ir gėjais galime būti nesislėpdami. Kamščiai prie prekybos centrų ir eilės byloja apie pagerėjusį mūsų gyvenimą, o ne apie tai, kad švenčių proga išmetė kokią nors deficitinę prekę.

Visai neseniai kalbinau dvi merginas, kurios darbo vietoje patyrė seksualinį priekabiavimą. Ir nors Lietuvoje apie tai niekas garsiai nekalba, o juo labiau įsivaizduoja, kad „tokių dalykų tai tikrai pas mus nevyksta“, – Europos darbo sąlygų tyrimo rezultatai sako, kad Lietuvos darbo vietose nepageidautinas seksualinis dėmesys patiriamas 1,5 karto dažniau, palyginti su ES šalių vidurkiu, ir 2,5 karto dažniau, palyginti su Latvija.

Europa sensta. O sparčiausiai senėjanti Europos Sąjungos valstybė yra Lietuva. Šiandien Lietuvoje maždaug dviem dirbantiesiems tenka vienas pensijos gavėjas. „Eurostat“ projekcijos rodo, kad po 25 metų šis santykis pasikeis radikaliai – dirbančiųjų ir pensininkų skaičius bus vienodas. Taigi, jei karjeros pabaigą ir užtarnautą poilsį planuojate po maždaug ketvirčio amžiaus ar vėliau, didelių lūkesčių ir planų geriau neturėti.

 Šią savaitę teko dalyvauti viename iš „Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2015-2023 metų programos“ kūrimo renginyje. Vėl tos pačios nuobodžios kalbelės, beje, svarbi statistika, bet kad iš tų ekspertinių kalbų būtų kažkokia nauda - akivaizdu dar praeis penkmetis ir blogą statistiką galėsime kitose konferencijose vėl pakartoti.

Nors 2014 metais 2,9 proc. sieksiantis Lietuvos ūkio augimas turėtų būti didžiausias tarp Baltijos šalių, kitąmet šalies augimo tempai turėtų sulėtėti iki 2,7 proc. – tai Lietuvai leis aplenkti Estiją (2,3 proc.), tačiau sparčiausio augimo titulą Lietuva turės perleisti Latvijai (2,9 proc.). „Danske Bank“ prognozuoja, kad pagrindinis Lietuvos ekonomikos variklis kitais metais bus augsianti vidaus paklausa – panašu, kad vartotojai vis plačiau atveria pinigines.

 Tuo metu, kai Lietuva oriai išsiskiria su puikiai jai tarnavusiu litu, šovinistinės isterijos apimtoje Rusijoje žmonės visai nepatriotiškai ir labai jau paknopstomis skuba atsikratyti rublių, keisdami juos už bet kiek į gėjiškos Europos eurus ir nekenčiamos Amerikos dolerius. Pirmadienį rublio kursas gerino vieną antirekordą po kito. Rublis, palyginti su JAV doleriu, per dieną smuko 13 proc.

Taip, tai yra dar vienas straipsnis apie eurą nuomonių skiltyje. Tik dalykas tas, mielas skaitytojau, kad laiko nuomonėms, o tuo labiau – prognozėms, nėra. Pats metas kalbėti apie praktinius dalykus. Kalbos, kad verslas neva pelnysis iš šios valiutų kaitos, jau tikrai pasenusios. Jie nenorite, kad žmonės į jus kreivai žiūrėtų, tai susimildami nepradėkite apie tai kalbėti bent jau prie Kalėdų stalo.

 Albinas Čaplikas Nors po sovietų imperijos griuvimo praėjo jau ketvirtis amžiaus, tačiau iš socializmo išsivadavusių šalių gyventojai vis dar susiraukia išgirdę apie kolektyvinį gyvenimo būdą, apie kolektyvinę, taigi lyg ir visų, bet tuo pat metu ir niekieno, nuosavybę. Gal todėl Lietuvoje taip sunkiai kuriami kooperatyvai: juose žmonės užuodžia liūdnai pagarsėjusių kolūkių arba komunų kvapą.

 Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje diegia putinizmą. Tokį gražų, pudruotą, iškvėpintą ir mielą. Su teise daužyti Putino iškamšai per snukį, bet šiaip – su tokiu pat teisių ir laisvių lygiu, kokį siūlo tas, nuo kurio neva mus gina prezidentės politika. Kas yra tas putinizmas? Ogi neva egzistuojanti demokratija ir formalumai, kai su politiniais oponentais galima dorotis per teisėsaugą. Dar žiniasklaida, nacionalinio saugumo sumetimais kontroliuojama ir cenzūruojama.

Ne per seniausiai teko kalbėtis su vyriškiu, kurio vaikai po skyrybų išvyko į Londoną su motina, – jis nerimavo, ar jie pateko į gerą mokyklą. Esu patyrusi londonietė, tad pagal adresą nesunkiai nustačiau, kad mokykla įsikūrusi vadinamame babajyne, ir paraginau tėvą dėl to tik džiaugtis, nes tyrimais nustatyta, kad iš Pakistano ar Indijos atvykusių vaikų mokymosi rezultatai yra geresni, palyginti su vietinių.

Įstatymo projekto rengėjai trečiadienį sukvietė į renginį, kurį skambiai pavadino aptarimu – diskusija. Kalbėjome apie naujus darbo santykius, tiksliau apie jų pagrindinius principus. O dar aiškiau išsireiškus – apie darbo santykių liberalizavimą. Jo nuostatas įstatymo projekto rengėjai sudėjo į naująjį Darbo kodekso projektą. Kaip žinoma, labiausiai tokių pakeitimo troško vienas iš trijų socialinio dialogo dalyvių – darbdaviai. Vėliau prie jų prisijungė ir politikai.

 Rūta Vainienė Pagal dabar galiojantį Lito patikimumo įstatymą, kuriuo litas yra fiksuotu kursu susietas su euru, Lietuvos bankas privalo apyvartoje esančius litus padengti užsienio valiutos ir aukso atsargomis. Kaip skelbia Lietuvos bankas, lapkritį šios oficialiosios atsargos sudarė 22,4 milijardo litų. Kai nuo kitų metų įsivesime eurą, dalį šių atsargų Lietuvos bankas skirs įmokoms į Europos centrinio banko kapitalą, rezervus bei užsienio atsargas.

Pastaruoju metu visi sujudę dėl Britanijos ministro pirmininko užmojo atimti pašalpas iš nedirbančių imigrantų. Šiuo klausimu į mane pastarosiomis dienomis daug kartų kreipėsi ne tik Lietuvos žiniasklaida, bet ir BBC radijas. Juos domina vienas dalykas – kaip Anglijos lietuviai reaguoja į šią žinią. Žinot, ką aš atsakau? Iš džiaugsmo gal ir nešokinėja, bet tikrai nerauda.

Pirmosios kalbos apie emigraciją mūsų Vilniaus rajone prasidėjo prieš gerą dešimtmetį. Girdėjau tik kalbas iš tų, kurie girdėjo iš kitų: „Ten gerai, nuvažiuoji, dirbi ir užsidirbi.“ Ir dalis mano bendraklasių, kiemo draugų išdrįso išvažiuoti. Niekada nepamiršiu, kai vienas jų grįžo po metų, nusipirko sportinę bulką (tokių kietų mašinų dar nebuvome matę) ir vežiojo mus žvėrišku greičiu po sostinės gatves. Pagrindinė tokių draiverių susirinkimo vieta tada buvo aikštelė prie Profsąjungų rūmų.

Didžiausias mūsų noras - kad kas nors imtų tikrai keistis. Didžiausias politikų noras - kad niekas iš esmės nesikeistų. Nes jei keisis, gali ir pasikeisti. Ir gali tekti ką nors daryti. Ir už tai atsakyti. Todėl niekas nieko ir nekeičia. Tik apie tai be perstojo pliurpia. Politikams mes statistiniai skaičiai. Kaip žmonės neįdomūs. Tarsi kokios įkyrios musės. Palikti padėjėjams, viešųjų ryšių, tvarkos ir kitokios slaugos specialistams. Nuolatinė paciento stebėsena.

Visi nori gyventi gerai. Turtingai, be rūpesčių, nebijodami rytojaus. Deja, ne visiems tai pavyksta. Kur kas dažniau kasdienis tikslas yra išgyventi, sumokėti sąskaitas už šildymą. Vilniaus gatvėse sutinku ir tų, kuriems sąskaitos nerūpi. Tik ne todėl, kad turėtų daug pinigų, – jie tiesiog neturi namų, už kuriuos tas sąskaitas mokėtų. Dėl tokios situacijos lengviausia ką nors kaltinti. Vieni kaltina tuos pačius nelaimingus žmones, kiti – valdžią.

Feisbuko #jautrumosavaitė, rodos, jau senokai baigėsi, tačiau stenėjimai, verkšlenimai ir teisybės ieškojimai užbujojo taip, kad akivaizdu – tai ne trumpam, tai labai miela ir tai generuoja skaitomumą. Negaliu nesutikti su pono Andriaus Tapino pastebėjimu: viešosios erdvės dalyviai, mes nebespėjame! Rimtu veidu ištisą savaitę viešumoje tyrinėjamas vienos dainininkės pasisakymas dėl savo pačios klausytojų nevalyvumo.

Dar negalime taip džiaugtis, kaip džiaugiasi amerikiečiai, kad dabar JAV litras benzino kainuoja pigiau nei litras pieno, tačiau šį ketvirtadienį, po Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) narių posėdžio, priimtą sprendimą nemažinti naftos gavybos galėsime laikyti geriausia artėjančių švenčių dovana. Šio sprendimo pasekmes pajus kiekvienas planetos gyventojas. Pavyzdžiui, Lietuvoje vidutiniškai kiekvienas gyventojas degalams ar kurui skiria net 15 proc. savo išlaidų.

Lengvoji atletika nėra jau tokia lengva, kaip ją apibūdina pirmasis šios sporto šakos pavadinimo žodis. Apie tai taikliai prabilo pats ilgus metus sprinto takelyje sekundes skaičiavęs, o dabar prie Lietuvos lengvosios atletikos federacijos vairo stovintis Eimantas Skrabulis. Sporto karaliene vadinama lengvoji atletika iš rezultatus gerinančių atletų reikalauja itin daug treniruočių valandų, prakaito, pastangų, valios ir atsidavimo.

Ilgai galvojau, ar rašyti šitą straipsnį. Yra daug už ir prieš, bet šiandien jaučiu, kad nerašyti tiesiog negaliu. Pasidalysiu savo nuomone apie naujosios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, kuriai šiandien parašiau prašymą išbraukti mane iš patarėjų, vykdomą sveikatos politiką. Manau, visiems, turintiems net ir menkiausią ryšį su sveikatos apsaugos sistema, – svarbu žinoti, kokios politikos imsis naujas ministras, kokias idėjas ir kryptis palaikys, kokias reformas vykdys.

 „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis Šią savaitę plačiai aptarinėjimas vienas nevykęs Europos statistikos agentūros pokštas arba tiesiog klaida – Lietuvoje 2040 metais gyvens mažiau nei 2 mln. gyventojų. Tokios prognozės absurdiškumas išryškėja paanalizavus projekcijų prielaidas. Tai nereiškia, kad Lietuvos nelaukia demografinė bomba, tačiau kol kas dėmesys sutelktas ne į jos esmę.

Pagaliau supratau, kuo man patinka Vilnius veža. Primenu, kad „Vilnius veža“ yra Vilniaus savivaldybės įsteigta taksi bendrovė. Valdiškas taksi verslas, žinoma, man niekuo nepatinka. Nes ne savivaldybė turi taksistu dirbti. Bet štai Vilnius veža man patinka, nes pretenduoja tapti ekonomikos terminu. Šį terminą galima apibūdinti taip. Vilnius veža – tai padėtis, kai mieste sumokami mokesčiai, tačiau dėl perskirstymo miestui skiriama tik nedidelė pajamų dalis gyventojų gerovei užtikrinti.

Kalbant apie problemas – juokingiausias jų galima išgirsti bet kuriame „Coffee Inn“ arba „Caif Café“. Ten nuolat knibžda nepilnamečių, pirmakursių studentų ir kito jaunimėlio, kuris, beje, kalba garsiai ir savomis problemomis dalytis mėgsta už viską labiau. Šiaip į jų pezalus ir juos pačius tikriausiai nekreipčiau dėmesio, bet kartais su kolegomis dirbame iš miesto, tad įsitaisome išgerti kavos. Tik ten didžiausias trūkumas – šita banda verkšlentojų.

Rusijos agresija prieš Ukrainą, be kita ko, pagimdė ne vieną mitą. Vienas iš jų – bene labiausiai rėžiantis ausį ir verčiantis kraipyti galvą iš nuostabos bei gūžčioti pečiais – yra mitas, kad Kremlius išrado niekur ligi tol neregėtą ir netikėtą kariavimo būdą. Tiek Lietuvos, tiek Vakarų viešojoje erdvėje vadinamasis hibridinis karas, kai kariaujama neigiant, kad kariaujama, rodomas kaip supernaujas know how.

Euro laukimo nuotaikos šiemet paskatino Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos aktyvumą. Pirmąjį metų pusmetį, o ypač balandį, naujų būstų pardavimas buvo rekordinis, jis rinkai suteikė turbulencijos. Tačiau su euru susijusios emocijos slūgsta, o artėjant valiutos keitimui ryškės kitas rinkai svarbus veiksnys – augantys statybų kaštai. Augo paklausa ir pasiūla Didėjusi nekilnojamojo turto paklausa paskatino investuotojus imtis naujų projektų, kurie tapo balanso garantija.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis  Kodėl Lietuvoje indėlių palūkanos yra tokios mažos ir net mažesnės nei kai kuriose šalyse kaimynėse? Tai lemia ne tik Europos centrinio banko (ECB) vykdoma pinigų politika. Atsakymas į šį aktualų klausimą yra toks pats, kaip ir atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje maži atlyginimai, – dėl didelės mokestinės naštos.

Žinot tą anekdotą apie Andriušą, kuriam kokie šešeri, bet jis temoka pasakyti savo vardą ir dar žodį „košė“, nes ją visada valgo per pusryčius. Nežinau, ar tas anekdotas išvis juokingas, bet kalbant apie švietimą jis labai tiks. Ne, Andriuša neturi jokių sutrikimų, jis sveikas ir smalsus vaikas kaip ir kiti jo bendraamžiai, tik mažai kas rūpinosi, kad Andriuša ne tik išmoktų skaityti ir rašyti, bet apskritai daugiau bendrautų su darželio auklėtoju, o vėliau – ir su mokytojais.

 Informaciją parengė Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė Rusijos rublis pastaraisiais mėnesiais yra tapęs turbūt pačia įdomiausia valiutų pasaulio figūra. Svyravimai, kurie kitoms valiutoms būdingi kelių mėnesių laikotarpyje, rublį ištinka per vieną dieną. Tikėtina, kad rublis ir toliau bus linkęs kristi. Todėl Lietuvos įmonėms, kurios gauna pajamas rubliais, vertėtų apsvarstyti galimybes mažinti rublio valiutos riziką. Neteko 50 proc.

 Kristijonas Kaikaris, „Microsoft Lietuva“ generalinis direktorius Kiekvienas atsinaujinimas, kad ir kokioje srityje jis įvyktų, būna sutinkamas dvejopai. Vieni, tarp jų ir aš, naujoves sutinka su dideliu entuziazmu ir noru išbandyti naujas funkcijas, o antriesiems tai tampa nusistovėjus tvarkos sudrumstimu ir papildomų pastangų reikalaujančiu išbandymu. Pastarąją žmonių grupę galime nesunkiai suprasti – juk esame įpročių įkaitai.

Rūta Vainienė Kai lankausi Lietuvos miesteliuose, man dažnai sako, o kodėl jūs neparašote apie kaimo žmogaus problemas? Gerai, o kokia didžiausia problema kaime, tada jau aš klausiu ūkininkės, kartu su vyru laikančios apie 30 melžiamų karvių ūkį. Mintyse sau galvoju – turbūt nėra darbo. „Taigi tos pašalpos“ – atsako. Per jas neįmanoma žmogaus darbui pasamdyti. Gauna tuos 350 litų, matytumėt, kokios linksmybės kaime prasideda. Iš tolo girdėt.

 Praėjus dešimčiai metų nuo mūsų įstojimo į Europos Sąjungą (ES) vis dar dejuojama dėl griežtos ES lėšų panaudojimo kontrolės – su ja susidūręs verslas kartais stebisi mechanizmo sudėtingumu ir šūsnimis ataskaitų. Tačiau biurokratijos ir ataskaitų baimė kartais gali būti nepagrįsta – žinant, ką ir kodėl darai, atsiskaityti prižiūrinčioms institucijoms nėra sudėtinga palyginus su tuo, ką įmonei duoda ES investicijos.

 „Swedbank“ nekeičia šių metų prognozės ir mano, kad BVP augimas sieks 3,0 procento, tačiau 0,2 procentinio punkto iki 3,3 proc. sumažina 2015 metų prognozę. Kaip ir anksčiau, „Swedbank“ ekonomistai mano, jog augimą slopinančių išorinių ir vidinių trikdžių ekonomika nebejaus 2016 metais, kuomet BVP augimas paspartės iki 3,8 proc., o vidutinis darbo užmokestis didės net 7,0 procento.

Varšuva išstumta iš žaidėjų, turinčių įtakos krizės Ukrainoje suvaldymui. Taip mano ne vienas lenkų politikos apžvalgininkas. Rytų Europos klausimų ekspertės Marios Przełomiec (Marijos Pšelomiec) nuomone, postūmį tam suteikė triukšmas dėl Lenkijos parlamento spikerio nesuvaldyto liežuvio.

Jungtinėje Karalystėje – ir vėl baisingas sujudimas dėl imigrantų iš Rytų Europos. Užteko vienam iš politikų pareikšti, kad jie užplūdo kai kuriuos Rytų Anglijos miestelius, ir kilo triukšmas. Vieni rėkia, kad imigrantai reikalingi, nes kas gi nuims derlių, kiti šaukia, kad dėl imigrantų antplūdžio kenčia mokyklos, ligoninės ir kitos socialines paslaugas teikiančios įstaigos. Patys anglai vertina imigrantų darbštumą ir patikimumą.

Euras jau atvažiavo sunkvežimiais ir kartu atvežė didesnes kainas. Dar atvežė nesikeičiančias kainas. Jos buvo tame vilkike, kuris važiavo be priekabos. Pradėkite su tuo taikytis. Verslo pasirašyti memorandumai, kad kainos nebūtų keliamos prisidengiant valiutų keitimu, yra labai sveikintinas gestas. Aišku, liks tokių burnų, kurių ir trylika memorandumų neužkimš. „O kur kreiptis, jei pastebėjau, kad kainos buvo pakeltos?“ – besispjaudydamos klausia jos.

Pagrindinė tema, dėl kurios pamišusi didžioji dalis Lietuvos, – euro įvedimas. Taip, nuo sausio mėnesio turėsime bendrą Europos valiutą – tai yra faktas, tačiau Lietuvą ne veltui esu ne sykį vadinusi stebuklų šalimi: vis dar atsiranda tokių nuo realybės atsilupusių veikėjų, kurie sugeba kliedėti, kad prieštarauja euro įvedimui ir žada priešintis. Suprantat, – priešinsis? Rašydama negaliu sulaikyti juoko, tačiau šie egzemplioriai apie tai kalba rimtu veidu.

 „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis Lietuvos įmonės beveik neturi galimybių rinkoje pritraukti akcinio kapitalo. Be to, jos turi tik vieną skolinto kapitalo šaltinį – bankus. Pensijų fondai beveik visas lėšas investuoja ne Lietuvoje, bet užsienyje. O užsienio investicijų fondai Lietuvą aplenkia kaip dykumą. Lietuvai nuolat trūksta lėšų strateginiams projektams įgyvendinti. Kas bendra tarp šių penkių problemų? Jas visas galima išspręsti vienu Vyriausybės sprendimu.

Taip, aš žinau naują sritį, kur visi euro priešininkai, acto garintojai, žemės saugotojai, violetiniai nuokvaišos, raudantys vargdieniai ir, žinoma, supermamytės dabar gali susitelkti ir net iš jų mažų protelių gali būti tam tikros naudos.

Kitų metų biudžetas jau parengtas ir pateiktas Seimui svarstyti bei tvirtinti. O paskui bus įduotas visai valstybei – pagal jį gyventi. Privačiajam sektoriui labiau rūpi pirmoji biudžeto pusė, jo pajamos. Nes biudžeto pajamos visų pirma yra žmonių ir įmonių išlaidos, jų sumokami mokesčiai. Būtent jie yra daugumos šeimų didžioji išlaidų dalis. Ne maistas, ne šildymas, o mokesčiai.

Dirbdamas žiniasklaidoje nuolat susiduriu su „žiniasklaidos misijos“ klausimais – klausia žmonės, „kurgi ta misija“? Nebėra, atsakau aš. Įžūliai atsakau, kietakaktiškai, tačiau kaip kitaip žmogui, tarkim, jau senokai pasiekusiam tą garbingą amžių, kai parduotuvėje nebeprašo paso, pasakyti, kad Kalėdų Senelio nėra? Kaip tik šiomis dienomis profesorius Leonidas Donskis, kalbėdamas apie žiniasklaidoje verdančią prekybą baime, iškėlė klausimą: „Kiek kainuoja baimė liaudžiai – šis naujasis opijus?“ G...

 Tiesioginių merų rinkimų Lietuvoje išties reikėjo. Visų pirma, žinoma, reikėjo rinkėjams. Sociologai ir politologai seniai kalba, kad žmonėms patinka matyti konkrečius vardus ir veidus, o ne beveides partijas. Tad merų rinkimai turėtų gerokai pagyvinti ir būsimus savivaldos tarybų rinkimus kitas metais. Tačiau šių rinkimų reikėjo ir politikams. Stebint, kaip įsisiūbavo rinkimų kampanija bent jau Vilniaus mieste, galima laukti, kad šis entuziazmas užkrės ir mažesnius miestelius.

 Santūrieji estai vėl ruošiasi nustebinti pasaulį – šį kartą suteikdami e. rezidento statusą užsienyje gyvenantiems žmonėms ir taip pradėdami precedento neturintį projektą, virtualiai išplėsiantį valstybės sienas. Estijos parlamentas antradienį priėmė įstatymą, atveriantį kelią skaitmeninę ID išduoti ne Estijos piliečiams ir rezidentams. Pirmosios kortelės, turėjusios pasirodyti šių metų pabaigoje, atrodo, Estijos atstovybėse užsienyje bus pradėtos dalyti tik po metų.