Komentarai ir analizė

Už poros mėnesių darbus pradės 17-oji Lietuvos Respublikos vyriausybė. Politinių partijų programose ateinančiam penkmečiui žadamas didesnis darbo užmokestis, daugiau darbo vietų ir solidesnės pensijos. Tokie tikslai yra laukti ir pageidautini, o daugelis iškeltų siekiamybių nėra iš fantastikos srities. Tačiau konkrečių priemonių, kurios leistų tų tikslų pasiekti, politinėse programose yra daug mažiau.

Kai tuometinis Liberalų Sąjūdžio partijos vedlys Eligijus Masiulis buvo sučiuptas su didžiule pinigų suma, gauta iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio, visa Lietuva laukė paaiškinimų, kas atsitiko. Negi būsimasis premjeras yra toks pat kyšininkas, kaip visi? Nepraėjo nė keturi mėnesiai ir pagaliau sulaukėme paaiškinimų, kaip pas buvusį vieną sėkmingiausių ir perspektyviausių Lietuvos politikų atsirado 90 tūkstančių eurų grynaisiais.

Tai ką iš tikrųjų gali reikšti Eligijaus Masiulio prisipažinimas ir kokius taktinius sprendimus jis numato? Kol socialiniuose tinkluose džiūgauja liberalų oponentai, teisininkai gūžčioja pečiais, nes kol nėra realių dokumentų, sunku kažką konstatuoti, PR‘o specialistai sako, kad tai buvo nevykęs sprendimas, o partijos bičiuliai santūrai burbteli „klaida“. Mes galime giliau paanalizuoti kokius taktinius žaidimus žaidžia liberalai. Taip, Masiulis save paaukojo vardan partijos gerovės.

Artėjant Seimo rinkimams Lietuvoje intensyvėja diskusijos apie pagrindinių partijų kandidatus bei politikų populiarumo reitingus, kuriais remiantis mėginama dėlioti galimas porinkimines koalicijas. Tokių diskusijų vedėjai bei dalyviai labai dažnai naudoja „lyderio“ sąvoką. Ir dažniausiai ją naudoja prilygindami formaliai vadovaujančiai pozicijai. Tačiau lyderystės sąvoka reiškia daug daugiau, o išsamesnis jos aptarimas gali parodyti, ko trūksta Lietuvos politikoje.

Prisimenu 1994 metus, kai buvo steigiama Alytaus „Coca-Cola“ gamykla ir man, kaip „Coca-Colos“ advokatui, teko rengti visus steigimo ir su investicijomis susijusius dokumentus. Tai buvo viena iš pirmųjų užsienio investicijų, sėkminga privatizacija, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. „Coca-Colai“ Lietuvoje tuo metu vadovavo norvegas Steen Andersen – taip pat vienas iš pirmųjų užsieniečių, atvykusių į mūsų šalį ir, drįsčiau sakyti, ją pamilęs.

Aukštasis mokslas yra esminė grandis, užtikrinanti šalies ekonominį, socialinį ir kultūrinį konkurencingumą bei darnią visuomenės raidą. Bene pagrindinis valstybės progresyvumo požymis yra aukštojo mokslo prieinamumas. Neatsitiktinai Hillary Clinton demokratų rinkimų kampanijoje įrašė nemokamą mokslą valstijų koledžuose ir universitetuose šeimoms, kurių pajamos nesiekia 125 000 JAV dolerių per metus.

Tūkstančiai Lietuvos abiturientų kasmet svajoja gyventi už grotų. Skamba absurdiškai? Taip, bet tūkstančiai nori studijuoti sostinėje, o bent keli didžiausi universitetai bendrabučių renovaciją pradėjo prie pagrindinių durų įstatydami grotas. Taigi jau gal 6 metus studentai įeidami ir išeidami iš bendrabučio turi prasibrauti po besisukančias grotas. Pypt - šaižiai sucypia magnetinis raktas. Girgžt – sunkios grotos stumiamos įleidžia į seną šaltą šešiolikaaukštį.

Pasibaigus olimpiadai, pasibaigė ir šventė. Visi grįžta namo: sportininkai pradeda pasiruošimus naujiems startams, sirgaliai dalinasi įspūdžiais, o politikai vieni kitus moko, kokius lėktuvo bilietus reikia pirkti. Viskas kaip visada, taip pat ir bandymas pamiršti sporto pasaulį drebinusius skandalus.

Lauko reklama sostinės viešojo transporto stotelėse primena mums, kad šį rudenį sukanka dvidešimt penkeri metai, kai dauguma pasaulio valstybių atnaujino diplomatinius santykius su Lietuvos Respublika. Greičiausiai bus paminėtas ir Lietuvos-Lenkijos tarpvalstybinių santykių jubiliejus. Nors švęsti nelabai yra ką: analizuojant pastaruosius penkerius metus, būtina konstatuoti ryškų regresą. Jei kas galėtų švęsti, tai verslininkai, prekybininkai, mokslo ir meno atstovai.

Rugpjūčio pradžia. Apytamsiu, tuščiu ir tyliu Seimo rūmų koridoriumi koja už kojos kiūtina vienas socialdemokratų ministras. Išgirdęs klausimą apie savo kuruojamos srities įstatymo projektą ministras net aikteli. „Taigi atostogos!“ - didžiai nustemba tautos išrinktasis. Išties, atostogos. Atsipalaiduoti žmogui sveika. To dažnai nesugeba įtemptų nervų paprasti mirtingieji: sąskaitos, paskolos, rūpesčiai žmones užsmaugia taip, kad iš atostogų lieka tik pavadinimas.

Ar galite įsivaizduoti, kad turtingas Lietuvos verslininkas, kad ir koks Nerijus Numavičius ar Arvydas Avulis, sužinoję, kad vienos jo įmonių direktorius vagia, negalėtų atleisti ar nubausti savo darbuotojo? Tokių cirkų versle nebūna, o Lietuvos politikoje – kiek tik nori. Naujausias atvejis – premjero Algirdo Butkevičiaus ir žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės bejėgiškumo pavyzdys.

Valstybinė mokesčių inspekcija pranešė apie uždaromus padalinius regionuose ir darbuotojų perkėlimą į Vilnių. Ši valstybinė institucija ketina atsisakyti penkių padalinių apskričių centruose, o funkcijas perkelti į Vilnių, nors ir taip regionuose dirba apie 590 tarnautojų, o tik sostinėje net 620. Neseniai darbuotojų regionuose mažino Valstybės kontrolė, teismai, prokuratūra, policija ir kitos valstybinės institucijos.

Olimpinės žaidynės – taikios konkurencijos, vienybės ugdymo ir draugystės stiprinimo šventė. Tiesa, kartais šios tradicijos drastiškai nepaisoma. Akivaizdi jos pažeidėja XXI amžiuje Rusija: per 2008 metų vasaros olimpiadą Pekine įvyko Rusijos-Gruzijos konflliktas dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, o iškart po Sočio žiemos žaidynių nuo Ukrainos atplėštas Krymas. Žinoma, laikas, kai visas pasaulis grožisi sportininkų pasirodymais, yra idealus bet kokios karinės strategijos įgyvendinimui.

Lietuvai jau daugiau nei dešimtmetį esant Europos Sąjungos (ES) nare, šioje struktūroje vykstantys procesai buvo pradėję vis mažiau dominti lietuvius. Tačiau pastaruoju metu ES ir joje vykstantys įvykiai vis dažniau patenka į naujienų srautus.

Nesiliaujantys incidentai įvairiose Vakarų Europos valstybėse, kuriuose figūruoja pabėgėliai, dėl vienos labai paprastos priežasties ir realios grėsmės mus verčia nerimauti: tai, kas šiandien vyksta Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ar kitur, vieną dieną gali nutikti ir Lietuvoje. Nekalbėsiu apie teroristinius išpuolius ir tragiškus atvejus. Turiu vilties, jog tokių išvengsime.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sulaukia nuolatinio įvairių visuomenės grupių spaudimo, tačiau tai suprantama – tiesiogiai rūpinamės kiekvienu Lietuvos gyventoju. Gaunančiais pensijas, nedarbo, nedarbingumo ar kitas išmokas, gyvenančiais vaikų globos įstaigose, visais dirbančiais, pensininkais, vaikais ir šeimomis, ieškančiais darbo bei daugeliu kitų jautrių visuomenės grupių.

Sų teroristų išpuoliais susidūrę prancūzai turėtų išsigąsti ir uždrausti valgyti kiaulieną mokyklose, o savo įstatymus derinti su šariato teise. Iš pirmo žvilgsnio tokie pasiūlymai atrodo absurdiški, bet panašius jie pateikė Gruzijai ir Ukrainai, kai šias šalis užpuolė Rusija. 2008 metų rugpjūtį, prasidėjus Pekino Olimpiadai, Rusija gėdingai užpuolė savo kaimynę Gruziją jos teritorijoje.

Lai faktai kalba už save. Darbo partija, kuriai šią kadenciją patikėta Švietimo ir mokslo ministerija, savo rinkiminėje programoje paskelbė 114 punktų, kaip pagerinti Lietuvos švietimo sistemą. Pakartosiu: partija mato 114 (!) punktų su papunkčiais, kas yra blogai, nors šią sritį valdė 4 metus ir nepameluosime sakydami, kad padėtis tik blogėja.

Prancūzija, Egiptas, Belgija, dabar Turkija, Armėnija. Ne pirma ir ne paskutinė krizė, kuri įvyksta pasaulyje. Bet visada pirma ir negirdėta mums patiems. Visada nežinome kaip turime elgtis, viskas yra nauja, vyksta chaotiškai ir paskubom. Įvykus nepavykusiam perversmui Turkijoje, ten esantys Lietuvos turistai skundėsi, kad vidury nakties Lietuvos ambasadoje Turkijoje niekas nedirba ir nekelia ragelio. Ambasados telefonai tylėjo.

Kalbos apie baimes Lietuvoje paprastai netyla. Bijome didėjančių kainų, liberalių Briuselio politikų ir, žinoma, Rusijos. Tačiau kartais viskas pasikeičia akimirksniu – kai kalba pakrypsta apie atostogas. Lietuviams, atrodo, nė motais, kad pamėgtoje Turkijoje po karinio perversmo galima tikėtis bet ko. Šeštadienio naktį ir paryčiais, kai pasaulis nė nežinojo kur žiūrėti – į kraujuojančią Nicą ar perversmo bandymo sukrėstą Turkiją – Vilniaus oro uoste nebuvo nieko naujo.

Kai 2004 m. prasidėjo ES plėtra, priimant į demokratinių valstybių klubą Vidurio ir Rytų Europos šalis bei Maltą ir Kiprą, ES institucijos paskelbė siekį apsupti ES draugų ratu. Toks naujos Europos kaimynystės politikos tikslas išreiškė norą plėsti ekonominius ir žmonių ryšius su šešiolika Rytų ir Pietų kaimynystės šalių tuo pačiu tikintis ir Vakarų demokratinių vertybių įtvirtinimo bei taikaus sugyvenimo.

Praėjusią savaitę vykęs Varšuvos NATO viršūnių susitikimas dažnai įvardijamas kaip istorinis, lūžinis, suteikiantis pagrindą Baltijos valstybėms bei Lenkijai švęsti ir nebebijoti galimos Rusijos agresijos. Lietuvos prezidentė pabrėžė, kad NATO Varšuvos viršūnių susitikime Lietuva gavo viską, ko tikėjosi. Tai raminantis tonas po dvejus metus nuo Krymo aneksijos tvyrojusios apokaliptinės nuotaikos.

Tiesą sakant, nustebau ir net buvau šokiruotas perskaitęs Tautininkų sąjungos ideologo Mindaugo Kundroto mintis. Kai liberalai, kurie gaudavo pinigus iš alkoholio pramonės, tokį požiūrį išdėstytų, tai nebūtų nieko keisto, bet čia tikriausiai negauna užmokesčio iš alkoholio pramonės, tačiau platina šios pramonės skrajutę. Ši mintis, kad ne alkoholio vartojimas yra alkoholizmo, visuomeninių problemų priežastis, o būtent pasekmė užimtumo trūkumo - yra tipinė alkoholio pramonės propagandinė žinutė.

Du partijų lyderius tarsi volu pervažiavusi Specialiųjų tyrimų tarnyba, regis, išėjo vasaros atostogų. Apie „MG Baltic“ bylą jau senokai nieko nebegirdime, nors būta drąsių pareiškimų, kad ne vienas parlamentaras turėtų drebinti kinkas, nes ir į jų duris pasibels STT pareigūnai. Tačiau, rodos, STT užstrigo, kai prireikė imtis didžiųjų partijų.

Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio kandidatas į užsienio reikalų ministrus Ne kartą rašiau, kad Baltarusijos atžvilgiu ne tik Lietuva, bet ir Europos Sąjungos institucijos turėtų imtis nebutaforinių, griežtesnių priemonių.

Per Jonines pabudusi Europa buvo šokiruota – Didžioji Britanija, išvakarėse vykusiu referendumu sprendusi savo narystės Europos Sąjungoje ateitį, nusprendė pasirinkti BREXIT kelią ir išstoti iš Europos Sąjungos. Naujiena buvo pakankamai netikėta tiek pačiai Didžiajai Britanijai, tiek ir visai Europos Sąjungai.

Lietuvoje turbūt nerasime žmogaus, kuris būtų patenkintas demokratijos veikimu, politine sistema ir valstybės valdymu. „Brexit“ bei kiti procesai Europos Sąjungoje kelia daug klausimų apie demokratijos funkcionavimą. Iššūkiai demokratijai ateityje sunkiai nuspėjami, ir jiems reikia jau dabar ruoštis.

Tie, kurie bent truputį seka, kas vyksta valdžios padangėje, turbūt pastebėjo, kad parlamentarams labai rūpi vaikai. Jūsų vaikai. Iškart patikslinu – nelabai svarbu, ar jie sotūs ir saugūs, laimingi ir nuovokūs. Svarbiau, kad jie išvis gimtų. Nors ne – kartais kur kas svarbiau, kad negimtų. Svarbu, kad jie privalėtų laikyti matematikos egzaminą, bet nieko tokio, jei tai darys su kūdikiu ant rankų. Nelabai aišku? Nieko tokio, logikos čia ir nėra.

1. Pagrindinės šio teksto prielaidos arba politinė autorės deklaracija (tie, kurie nesuvokiate, kas čia dėstoma, toliau nebeskaitykit, please… ) Pradėsiu nuo įžangos, skirtos isterikams, kurie pasaulį mato dvispalvį – juodą ir baltą. Taigi, pirma, esu labai nuosekli ir aistringa Europos Sąjungos šalininkė.

Kai tik visiems atsibodo ir iš akiračio dingo akronimas „Grexit“ bei po juo slypinčios bėdos, atsirado naujas – „Brexit“. Ko galima tikėtis dabar? Alternatyvių scenarijų dabar yra tiek daug, kad būtų galima parašyti knygą, todėl įvertinkime tik du – blogiausią ir labiausiai tikėtiną. Svaro sterlingų kritimas, akcijų nuvertėjimas ir dideli svyravimai visose finansų rinkose rodo, kad toks istorinio referendumo rezultatas buvo netikėtas ir gali turėti rimtų pasekmių.

Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius pasipiktinęs Seimo valdančiosios daugumos sprendimu laikinosios komisijos dėl Seimo nario Vytauto Gapšio teisinės neliečiamybės panaikinimo pirmininku paskirti partijos „Tvarka ir teisingumas“ narį Kęstą Komskį, o sprendimą pateikti tik rugsėjo pabaigoje, galimai bandant malšinti kilusį skandalą iki rinkimų.

Didžiulį būrį klerkų, patarėjų ir kitų valdininkų turinti Vyriausybė lipa ant to paties grėblio kaip ir konservatoriai. Kaip Andriaus Kubiliaus Vyriausybė sulaukė Seimo langų daužymo po buldozeriu priimtos „naktinės reformos“, taip ir socialdemokratų su darbiečiais suburta koalicija iššaukė visų pasipiktinimą naujuoju socialiniu modeliu.

Taip jau nutiko, kad darbiniais reikalais teko keletą mėnesių skaityti policijos suvestines. Padariau vieną tvirtą išvadą: lietuvių kraujyje pulsuoja nežabotas noras priešintis policijos pareigūnams. Jei ne priešintis, tai bent jau juos kaip nors įžeisti. Iškalbingas paskutinis viešojoje erdvėje nušviestas pavyzdys, kai kaltu dėl pasipriešinimo ir pareigūnų įžeidimo teismas pripažino ne kokį kaimo smarkuolį ar taurelės mėgėją, o populiaraus Vilniaus baro savininką.

Kartais atrodo, kad su Lietuva viskas bus gerai. Ir valdžia čia ne prie ko. Tiesiog visuomenė (bent dalis jos) bręsta kosminiu greičiu. Šviežiausias pavyzdys – LGBT eitynės. Renginys praėjo taip sklandžiai, kad net nėra ką komentuoti. Minia dalyvių, minia atėjusiųjų juos palaikyti ir saujelė rėkiančių ir keiksmus svaidančių atskalūnų. Kaip daug kas pastebėjo, būtent nuo jų norisi saugoti vaikus.

Atėjo vasara – atostogų metas. Televizijoje tai dažnai būdavo ir senų laidų kartojimo maratono sezonas. Televizija išeidavo atostogų, o žiūrovas, kaip ištikimas sutuoktinis, turėdavo išeiti drauge. Taip ir atsirado mitas, kad vasara ir televizija yra nesuderinama. Visgi gilindamiesi į žmonių poreikius, pastebėjome, kad noras žiūrėti TV pramogas nedingsta išlindus saulei. Žmonės nori gero turinio bet kokiu oru.

Su visa pagarba, bet man atsibodo sirgti už visokius albanus, islandus ir šiaurės airius. Atsibodo. Noriu sirgti už savo rinktinę. noriu, kad Lietuva žaistų Europos futbolo čempionate! Ištarti šiuos žodžius nėra lengva. Patikėkite manimi. Pabandykite. Kad ir kur esate, sušukite tai garsiai! Ir apsidairykite.

Neseniai darbo reikalais viešėjau Hagoje, viename Europos Sąjungos institucijų renginyje, ir nutiko nemalonus incidentas, kuris privertė plačiau pagalvoti apie europines vertybes ir man, kaip politikui, pamąstyti apie gyventojų protestą, balsuojant už Donaldą Trumpą, Marine Le Pen ar Viktorą Orbaną.

Visai neseniai specialiosios tarnybos, tirdamos politinės korupcijos skandalą, aplankė vieno iš Seimo narių paramos fondą. Viešumoje pasirodžiusi informacija privertė suklusti ir padaryti tam tikras prielaidas. Siekiant pažaboti korupciją, Seimo narių veikla, susijusi su finansais, yra gerokai apribota. Rinkimų metu gaunama parama ribojama, galioja griežti reikalavimai reklamą finansuoti iš specialios rinkiminės sąskaitos ir pan.

Šeštadienį Vilniuje vyks LGBT eitynės „Baltic Pride“. Pripažįstu kiekvieno teisę į lygias galimybes, tai demokratinės valstybės pagrindas, tačiau tokioms eitynėms pritarti negaliu. Viešoji erdvė ir socialiniai tinklai jau verda nuo diskusijų apie eitynes ir homoseksualumą bei heteroseksualumą apskritai. Manau, kad joks politikas ar partija negali likti šių diskusijų nuošalyje, nes situacija darosi liūdna.

Privatūs darželiai brangsta. Ir tai yra logiška. Nes tokie yra rinkos ekonomikos principai, nes verslas taip veikia. (toliau seks ilgas, painus ir ganėtinai nuobodus aiškinimas - kodėl) Paslaugos kainą nustato rinka. Pardavėjas pamėgina brangiau, pirkėjų nėra, tuomet padaro pigiau, pirkėjų atsiranda. Ir visa tai vyksta tol, kol susibalansuoja iki pakankamam skaičiui pirkėjų įkandamos kainos, kad paslaugos pardavėjas padengtų paslaugos teikimo sąnaudas ir gal net kažkiek uždirbtų.

Pasaulį sukrėtusios žudynės Orlande tapo puikiu įrankiu Lietuvos gėjų bendruomenei susidoroti su savo „priešais“ Lietuvoje. Puikiai suprantu, kad žmogaus gyvybės atėmimas yra pats baisiausias įmanomas nusikaltimas, to aš neneigiu, bet mane stebina tai, kad tokiu sukrečiančiu įvykiu bandoma naudotis reklamos tikslais. Visi puikiai žino, kad Simonko ir co organizuoja netrukus įvyksiančias purviniausias eitynes Vilniaus gatvėmis.

Seimas jau netrukus balsuos dėl naujojo Darbo kodekso. Šis projektas jau nuo pat pradžių nebuvo „liberalus“ ar „liberalizuojantis“. Tačiau po intensyvaus tampymo Seime, jis mutavo dar labiau. Noras politikuoti, o ne dirbti, atrodo, persimetė ir į naują DK projektą. Įsivaizduokite, susikūrė smulkaus verslo įmonė, pvz., dabar taip mėgstamas „startuolis“. Koks bus pirmas darbas? Strategija? Konkurentų analizė? Pirmo euro uždirbimas? Ne. Pirma reikės išsirinkti darbo tarybą.

Ar prisimenate, kaip dabar jau atrodo gūdžiais 1999-aisiais, kai Rusijos krizė siautė visu pajėgumu į Lietuvą atėjo TELE2? Paklausite kuo čia dėti LIDL ir TELE2? Ogi dėl to, kad atėjus naujam didžiuliam tarptautiniam žaidėjui, mes greičiausiai ženkliai mažiau išleisime maistui ir efektas jau pastebimas. Dabartiniai 20-mečiai tikrai nepamena tų laikų, kai užuot skambinę, žmonės „majakindavo“. Ir sutartų ženklų kiekvienas turėjo.

Kas atsitiktų mūsų šalies demokratinėje padangėje, jei staiga Seimo nariai taptų „liečiami“? Kitaip tariant, kas būtų, jei neliktų teisinės neliečiamybės skydo, kuriuo galima dangstyti galimus nusikaltimus? Manau, žaibas netrenktų. Kaip tik galvoju, kad praskaidrėtų politinės korupcijos pritvinkę debesys ir gal pagaliau galėtume rimtai pradėti apsivalymo procesą. Reikia sau pripažinti, kad sistema, kurią turime dabar, neveikia.

2016 m. birželio 2 d. yra ir bus istorinė LIETUVAI. Sveikiname Lietuvą ir lietuvius, politikus ir piliečius, gyventojus ir besisvečiuojančius Lietuvoje, pirkėjus ir pardavėjus, gamintojus ir prekybininkus! LIDL LIETUVA parduotuvių atidarymas yra istorinis įvykis.

2015 m. pabaigoje startavo Darbo partijos politinė reklama „Tai, ko negali kiti!“. Kovo pabaigoje startavo Tėvynės sąjungos „Naujų galimybių Lietuvai“ politinė reklama. Darbo partija nusprendė neatsilikti ir paleido atnaujintą reklamą „Pabėgėliai“. Startas 2016 m. Seimo rinkimams buvo duotas. Politinės partijos skubėjo tvirtinti kandidatų sąrašus, iki 2021 m. dosniai virtualiai didino atlyginimus.

Pirmoji moderni Baltijos IT šalis, pirmi sukūrė globalų tarptautinį „start‘upą“, pirmi atsisakė sovietų rublio ir pirmi įsivedė nacionalinę valiutą. Galiausiai pirmi įsivedė eurą, pirmi įvedė elektroninį balsavimą, pirmauja pagal daugelį ekonomikos išsivystymo raidos punktų.

Šiemet rinkimų į Seimą metai. Įvairių partijų politikai pradėjo berti rinkiminius pažadus, pagal kuriuos vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turi pasiekti 1250 Eur, minimali mėnesinė alga – 656 Eur, o vidutinė senatvės pensija – 422 Eur. Kai kurios politinės partijos jau viešai paskelbė ekonominius planus, rinkimų programas ar programų gaires, kaip tai galima būtų padaryti.

Pastaruoju metu kaip iš kibiro pasipylė siūlymai dėl skaidresnio partijų finansavimo. Pasiūlymai įvairiausi: nuo tikrinimosi melo detektoriumi, iki įstatymo keitimo, kuris vėl leistų juridiniams asmenims finansuoti politinių partijų veiklą ar rezoliucijų, kuriose siūloma, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) arba Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) vykdytų politinių partijų finansinę kontrolę. Belieka tik laukti pasiūlymo politinių partijų būstines perkelti į Lukiškių kalėjimą.