Rudenį ir žiemą švieži vitaminai iš žaliųjų augalų – ne toks jau dažnas svečias ant mūsų stalo. Tačiau neskubėkite lieti apmaudo. Po žeme gamta suruošė žiemai tikrų sveikos mitybos lobių. Įvairiausių rūšių šakniavaisiai – puikus vitaminų šaltinis. Iš jų visai nesunku pasigaminti lengvų ir maistingų patiekalų.
Topinamburai
Topinamburai, kitaip dar vadinami žemės kriaušėmis – artimi saulėgrąžų giminaičiai, kadaise į Europą atvežti iš Amerikos. Pats pavadinimas „topinamburas“ kilęs iš Brazilijos indėnų genties pavadinimo Topinamba. Topinamburai dažniausiai auginami dėl savo gražių žiedų, o šio augalo šaknys nėra deramai įvertintos. Skoniu jos šiek tiek primena bulves.
Topinamburai turi daug baltymų, vitaminų B1, C bei betakarotino, iš kurio organizme pasigamina vitaminas A. Šis šakniavaisis naudojamas liaudies medicinoje, dažniausiai – širdies ligoms gydyti. Šiandien medikai topinamburus rekomenduoja diabetu sergantiems žmonėms kaip maistą, kuris natūraliai mažina cukraus kiekį kraujyje.
Norite pasigaminti ką nors maistingo ir skanaus?
Keptas topinamburas
Jums prireiks:
400 g topinamburo šaknų,
2 kiaušinių,
3 šaukštų pieno,
saujos maltų džiūvėsėlių,
aliejaus, druskos.
Topinamburą nuskuskite, supjaustykite šiaudeliais arba nedidelėmis riekelėmis, nuplikykite verdančiu vandeniu. Nubėgus vandeniui topinamburo gabalėliai pasūdomi. Kiaušinius išplakti su pienu. Merkti po vieną topinamburo gabalėlį į šį plakinį, apvolioti džiūvėsėliuose ir kepti įkaitintame aliejuje kol susidarys traški plutelė. Patiekiama su lengvu majonezo, jogurto ar grietinės padažu.
Imbieras
Imbieras, kitaip dar vadinamas baltąja šaknimi, kilo iš Pietų Azijos. Jo botaninis lotyniškas pavadinimas „zingiber“ kilo iš „singabera“, kas išvertus iš sanskrito reiškia „raguota šaknis“. Pirmiesiems karavanams, gabenusiems imbierą į Europą, tekdavo įveikti labai ilgą kelią. Tad nenuostabu, kad viduramžiais šio šakniavaisio kaina būdavo itin didelė.
Dar tais laikais pastebėtos ir gydomosios imbiero savybės. Tikėta, kad jis padeda įveikti marą ir sunkias žarnyno infekcijas. Iš Azijos Europą pasiekusios legendos apie kone stebuklingą šio augalo poveikį iškėlė jo kainą dar labiau.
Šiandien jau įrodyta, kad imbiere esančios aktyviosios medžiagos išties teigiamai veikia sveikatą, imbieruose apstu vitaminų C, B1, taip pat nepakeičiamų aminorūgščių. Pagrindinis imbiero terapeutinis poveikis susijęs su jame esančiais eteriniais aliejais, kuriuose esama ypatingos medžiagos – zingibereno. Imbieras normalizuoja skrandžio ir žarnyno veiklą, stabdo pykinimą, lėtina viršsvorio augimą.
Marinuotas imbieras
200 g imbiero šaknies,
2 šaukštai cukraus,
2/3 stiklinės vyno arba ryžių acto.
Imbiero šaknį gerai nuplaukite, nuskuskite ir sutarkuokite smulkia tarka arba smulkiai supjaustykite „lapeliais“. Acte išmaišykite cukrų, užpilkite juo imbierą keraminiame arba stikliniame inde ir palikite 7-10 dienų vėsioje vietoje. Marinuotas imbieras labai tinka prie mėsos ir žuvies patiekalų.
Ridikas – viena populiariausių mūsų kraštuose daržovių. Tiksli jo tėvynė taip ir nenustatyta, daugelis istorinių šaltinių nurodo Viduržemio jūros baseino šalis. Ridikuose itin gausu retų vitaminų, pavyzdžiui, B1, taip pat mineralinių medžiagų: kalio druskų, natrio, kalcio, magnio, geležies ir fosforo. Ypač jų daug turi juodieji ridikai. Aštrų ridiko minkštimo skonį lemia rafanolis. Nuo neatmenamų laikų ridikas buvo laikomas universaliu ir labai efektyviu vaistu. Jis stimuliuoja skrandžio sulčių, tulžies išsiskyrimą, saugo nuo tulžies akmenų susidarymo.
Juoduosiuose ridikuose gausu antibakterinių medžiagų, fitoncidų. Juodojo ridiko sultys gydo žaizdas, opas. Rudenį ir žiemą patogiausia gaminti šių ridikų salotas, o vienas populiariausių kulinarinių juodojo ridiko partnerių – medus.
Ridikas su medumi
1 vidutinio dydžio ridikas,
Šiek tiek skysto medaus.
Nuskuskite ridiką, sutarkuokite jo minkštimą smulkia tarka ir per marlę nuspauskite sultis. Jas sumaišykite su skystu medum santykiu 1 šaukštas sulčių su 2 arbatiniais šaukšteliais medaus. Gautą kokteilį vartokite po 2 šaukštus prieš valgį ir vakare, prieš miegą. Šis receptas tinka gydant gripą, peršalimą ir kosulį.
Salieras
Salierų tėvynė – Viduržemio jūros baseinas, jis nuo seno siejamas su meilės ir potencijos galiomis. Ryškus saliero kvapas leidžia šį augalą naudoti ne tik kaip daržovę, bet ir kaip prieskonį. Saliero šaknyse apstu kalio, kalcio, fosforo, todėl šis šakniavaisis papildo mineralų atsargas organizme, aktyvuoja kepenų veiklą. Salieruose taip pat esama aktyviųjų medžiagų, kurios skatina raumenų atsipalaidavimą, ramina nervus, padeda įveikti stresą. Jo minkštime esanti gliutamino rūgštis puikiai sustiprina kitų maisto produktų kvapą ir skonį, o pats salieras kaip maisto produktas stabdo viršsvorio kaupimąsi.
Salierą rekomenduojama naudoti esant padidėjusiam kraujospūdžiui, jis įeina į daugelio detoksikuojančių ir organizmą valančių dietų programą.
Salierų salotos
1 nedidelė saliero šaknis,
1 vidutinio dydžio morka,
1 žalioji ropė,
2 pomidorai,
majonezas.
Stambia tarka sutarkuokite morką, ropę ir salierą. Smulkiai supjaustykite pomidorus. Viską išmaišykite su majonezu.
