Is straipsnio matau, kad autoriui yra didele vertybe produktyvumas- visi musu laiku herojai yra garbinami del to, kad kazka sukure, pagamino- ar tai butu muzikos kurinys ar nauja teorija. Tai labai gerai, taciau atidziau pazvelgus i tu zmoniu gyvenima mes matome, kiek daug skausmo ju gyvenime ir as labai abejoju, kad laime buvo ju gyvenime daznas svecias.
Sutinku, kad isgyvenamumas yra igudis, kuris jei ugdomas nuo vaikystes (kai vaikas turi isgyventi) gali pasiekti aukstumu ir zmogus isgyvens beveik bet kokiomis salygomis. Taciau man kyla klausimas- kurioje vietoje atsiduria tyli rami laime?
Ar tiems likimo nuskriaustiems zmonems su puikiu isgyvenamumo igudziu lieka vidiniu resursu laimei, vidinei ramybei ir tiesiog buvimui?
Taip pat, matau, kad kancia yra suromantinama, kas yra gera atspirtis jos uzkluptiems.
Kiek mes zinome kureju o gal net Motinu, Tevu, galbut be pompastikos daranciu nuostabius darbus ir itakojanciu visuomene tyliai be didelio visuomenes demesio? Gal jiems to demesio ir nereikia? Nei publikaciju, nei pripazinimo?

Tiesiog pamastymui-
ar tikrai kancia yra butina sekmingam zmogaus gyvenimui?

Ruta