„Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.“ Posakis priskiriamas prieš du su puse tūkstančio metų gyvenusiam kinų filosofui ir politiniam veikėjui Konfucijui. Kas ten bežino, ar iš tiesų jis taip pasakė, tačiau tai, kad mylimas darbas radikaliai keičia žmogaus gyvenimo kokybę, yra faktas.
Pagarbos verti vyresnės kartos žmonės, kurie, pasikeitus valstybei, socialinei santvarkai bei visuomenės poreikiams, sugebėjo likti ištikimi savo kadaise pasirinktai profesijai, rasti nišą iš esmės naujomis rinkos sąlygomis, dirbti mėgstamą darbą ir būti laimingi.
„Einu į darbą kaip į šventę“, - sako jau 51 metus prekyboje dirbanti Stasė Juodgudienė.
Stasė Juodgudienė sako, kad nuo mažens norėjo būti pardavėja arba autobuso konduktore. „Kaimo parduotuvėje neretai tekdavo laukti, kada atveš duonos. Susirinkę žmonės piktindavosi ir bardavosi, kad gaišta laiką, o aš, vaikas, mintyse maldaudavau, kad tik kuo ilgiau neatvežtų, kad kuo ilgiau parduotuvėje pabūčiau. Taip man patiko stebėti, kaip pardavėja dirba, kad apsakyti negaliu“, - mena S. Juodgudienė. Iš Papilio krašto kilusi ponia Stasė, tuomet dar Kalpokaitė, mokėsi Papilio vidurinėje mokykloje, o vėliau nedvejodama pasuko į prekybą.
Tuo metu Biržuose pradėjo veikti Prekybos mokykla, čia mergina ir tęsė mokslus. „Daug norinčių mokytis vaikų buvo, gal koks šimtas. Kad mane priims, nesitikėjau, tik viena tyliai sau galvojau: kad jūs visi žinotumėte, kaip aš noriu dirbti prekyboje, tai mane iškart priimtumėte. Pakliuvo mūsų tąkart į mokslus koks trisdešimt“, - su šypsena apie prieš pusę amžiaus prasidėjusią profesinę karjerą pasakoja S. Juodgudienė.
Paskui buvo praktika ir darbas netoli tėviškės, Skrebiškių kaimo parduotuvėje, kuri, pasak pašnekovės, buvo įsikūrusi kažkokioje klėtyje. „Ir dabar ta klėtis tebestovi. Žiemą ten šalta būdavo baisiai. Bandydavau krosnį pasikūrenti, bet nieko gero iš to neišeidavo, niekas ten nešildavo. Atvažiavę iš Biržų raikoopsąjungos tikrintojai juokėsi, kad akte būtinai reikia įrašyti, jog pardavėja sušalusi iki mėlynumo. Išveždavo žiemos pradžioje iš mano parduotuvės limonadus, mineralinį vandenį bei sultis, kad sušalę buteliai nesusprogtų“, - prisimena ponia Stasė.
Vėliau, Satkūnų kaime pastačius naują parduotuvę, jauna pardavėja buvo perkelta dirbti ten. Dirbdama Satkūnuose Stasė sutiko ir būsimąjį savo vyrą Arvydą. „Šeštadienį jis grįžo namo po tarnybos kariuomenėje, o pirmadienį atėjo į parduotuvę ir pamatė mane. Ir viskas. Taip kažkaip viskas ir prasidėjo, - valiūkiškai juokiasi S. Juodgudienė - Susituokėme, čia gimė dukra Eglė. Vyras nuėjo dirbti į naftos perpumpavimo stotį, jam skyrė butą Biržuose, taip ir persikraustėme gyventi į miestą. Iš pradžių dar nuomojome butą, bet jau žinojome, kad netrukus gyvensime naftininkų name. Dukra Regina gimė jau Biržuose.“
Apsigyvenusi Biržuose S. Juodgudienė tęsė darbą prekyboje. „Dirbau maisto prekių parduotuvėse - „Šermukšnėlėje“, „Svajonėje“, Muravankės parduotuvėje, kuri dabar virto „Maxima“. Drėgnos ir šaltos patalpos ten buvo, pradėjo skaudėti visi sąnariai. Gydytojai parašė pažymą, kad tokiomis sąlygomis nebegaliu dirbti. Tuomet paskyrė mane į „Vaikų pasaulį“. O vėliau direktorė Danutė Prunskienė pasikvietė į universalinę parduotuvę“, - pasakoja moteris.
Biržų universalinėje parduotuvėje S. Juodgudienė dirbo vyriškų rūbų skyriuje. Ten kartais atsitikdavo ir komiškų dalykų.
„Atvažiuodavo tokie juodukai, greičiausiai iš Vidurinės Azijos respublikų. Dažniausiai prašydavo parduoti lietpalčių - „plašč“, kaip jie sakydavo. Mūsų parduotuvės direktorė drausdavo su jais kalbėti ir bendrauti, kad kiti žmonės nepagalvotų, esą kažką tokio mes turim paslėpę ir jiems slapta parduodam. Tų lietpalčių akyse nebuvom matę, visiškai pardavimui negaudavome. Sykį stoviu greta prekystalio, o tie atvykėliai mane primygtinai klausinėja. Aš žinau, kad man su jais kalbėti negalima, todėl kaip automatas kartoju „Nietu“ (rus. - nėra). Staiga vienas, šaukdamas baisiu balsu „Nietu“, kad griebs mane į glėbį! Pasirodo, jis klausė, ar turiu aš vyrą. Aš tai nesiklausiau, ko jie klausinėjo, tik dairiausi, kad direktorė nepamatytų, ir kartojau tą savo „Nietu“. Čia jau teko rusiškai prabilti ir paaiškinti, kad vyrą aš turiu“, - juokiasi ponia Stasė.
Toje visuotinio nepritekliaus epochoje, pasak S. Juodgudienės, jos skyriuje ypatingų deficitinių prekių nebuvo. Tokia preke tapo šiek tiek prekyboje pasirodę tikri džinsai, kurių, suprantama, visiems neužteko. „Prisimenu, tikrino universalinę „obuchaes’as“ (Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrius - Otdel borby s chiščeniem socialističeskoj sobstvennosti, OBChSS), panaši tarnyba į dabartinę ekonominę policiją). Jie tikrindavo, ar pardavėjos neturi paslėpusios prekių „po prekystaliu“, ar atitinka sąskaitos ir realiai atvežtos prekės. O aš turėjau džinsus pasidėjusi. Tai greitai puoliau slėpti juos tarp eilėje sukabintų kostiumų. Vaikščiojo tie vyrai po mūsų skyrių, o džinsai pamažu išslydo ir šlept ant grindų. Bet viskas laimingai baigėsi, niekas nepastebėjo. Kitą kartą tikrindami kažką ne taip avalynės skyriuje rado. Tikrintojai barė pardavėjas, kad tos nemoka dirbti. Esą, vyriškų rūbų skyriuje niekad jokių pažeidimų neranda, viską ten tyliai susitvarko“, - prisiminimais dalijosi ponia Stasė.
Prasidėjus privatizacijai, baigėsi darbas universalinėje parduotuvėje. Tuomet S. Juodgudienė su verslininku Sauliumi Balčiūnu įsigijo miesto centre esančią parduotuvę ir tęsė prekybininkės darbą. Keitėsi parduotuvės pavadinimas, prekių asortimentas. Dabar po šiuo stogu veikia kosmetikos bei juvelyrinių dirbinių parduotuvės. Vietos liko ir poniai Stasei. Įkūrusi individualią įmone, ji prekiauja vyriškais ir moteriškais rūbais, audiniais, siūlais, sagomis, įvairiomis smulkmenomis ir aksesuarais.
Davęs pašaukimą ir mylimą profesiją, likimas nebuvo toks dosnus poniai Stasei asmeniniame gyvenime. Anksti tapo našle ir viena užaugino dukteris, skaudi nelaimė neseniai ištiko dukters šeimą. Tačiau, nepaisant gyvenimo kirčių, S. Juodgudienė liko visada pasitempusi, žvali ir energinga, su visais mielai bendraujanti.
„Einu į darbą kaip į švente. Kartais pagalvoju: ką aš veiksiu, kai nebegalėsiu dirbti? Namuose sėdėti negaliu, man nuobodu. Turiu būti tarp žmonių. Sekmadienis man yra tragedija, tada tik sukuosi, tik dirbu, valgyti gaminu, kad tik laikas greičiau praeitų“, - tikina moteris. Vienatvę praskaidrina vyresnioji sesuo Elena. Jau daug metų gyvenanti Čikagoje pas dukrą sesuo kiekvienais metais kelis mėnesius praleidžia Lietuvoje, Biržuose. Čia yra įsigijusi būstą. Vyriausioji sesuo Bernadeta jau iškeliavo į Amžinybę. Daug metų moteris dirbo gimtuose kraštuose laiškininke, vėliau ūkininkavo.
Aktyvi ir mėgstanti bendrauti S. Juodgudienė nevengia visuomeninės veiklos. Dabar ji vadovauja Biržuose veikiančiam vienišų širdžių klubui „Svaja“. Ponia Stasė klubo veikloje dalyvauja nuo pat jo įkūrimo. Pernai „Svaja“ atšventė dvidešimties veiklos metų jubiliejų. „Aš negaliu būti šiaip, be veiklos. Mezgu riešines, darau sages, gėles visokias. Man reikia dirbti ir judėti. Gal todėl anūkai mane ir vadina reaktyvine bobute.“
Abi dukros pasuko mamos pėdomis. Jaunesnioji Regina įkūrė parduotuvę „Joreda“ Biržuose, vyresnioji Eglė turi parduotuves Smilgiuose ir Pasvaliečiuose. „Jau 51 metus leidžiu prekyboje, - sako S. Juodgudienė, - todėl galiu lyginti, kaip buvo sovietmečiu ir dabar. Visko trūko, todėl pardavėjos anuomet buvo didesnėj pagarboj, visokių „draugų“ prie jų klijavosi. Dabar dirbti - visai kitas reikalas. Savas rūpestis, dirbi sau. Ir gali atsivežti prekių, kokių tik žmonės pageidauja. Dar labiau dirbti norisi.“
Antanas Vaičeliūnas
