Atsivertę laikraštį ar įsijungę TV, radijo žinias, tikimės sužinoti objektyvias naujienas. Tie, kas atsimena, kaip atrodė žiniasklaida (tuomet vadinta masinėmis informavimo priemonėmis) sovietmečiu, nenorėtų grįžti į anuos – vienos tiesos – laikus. Tačiau mes sėkmingai grįžtame. Nepastebėjote?
Apie tai parašiau komentarą, kurį šiandien publikavo lrytas.lt
Bet kuri valdžia norėtų, kad žiniasklaida nušviestų tik tai, kas valdžiai naudinga, ir nepastebėtų to, kas jai nenaudinga. Sveikinu, esame liudininkai ir dalyviai vienos nesudėtingos schemos, kuri leidžia dabartinei valdžiai įgyvendinti šią seną visų valdžių svajonę.
Atėjus sunkiems laikams ir trūkstant pinigų, spauda yra linkusi dvigubai švariau skalbti įvairaus plauko politikų ir valdininkų apatinius. Tai sudaro papildomų problemų valdantiesiems, todėl surandamas prevencinis sprendimas. Beje, toks, ant kurio nelieka pirštų antspaudų.
Taigi panaikinama PVM lengvata spaudai, padidinami autoriniai mokesčiai – žiniasklaidos verslas liaujasi būti pelningas. Išgyventi gali, bet sunkiai, juolab reklamos rinka nukrenta drąstiškai.
Taigi prasideda taupymas. Pirmiausia pradedama taupyti nuo žurnalistų. Neišsiplečiant, vardan taupymo maždaug pusė žurnalistų buvo priversti palikti redakcijas ir išėjo šunims šėko pjauti. Bet likusiems darbo nesumažėjo. Reklamos stygius paplonino laikraščius ir žurnalus, bet ne tiek, kad išretėjusi žurnalistų kariauna sugebėtų juos užpildyti kokybiškais tekstais. Ženkliai sumažėjo laiko, kurį žurnalistai skiria vienai temai. Dabar žurnalistas turi suktis labai greitai, labai. Apie tai užsiminė ir dansu.lt anonimas:
Reikia pabrėžti, kad ir žurnalistai nėra kalti – dėl sunkmečio jų skaičius mažėja, o reportažų kiekis, kurį reikia padaryti, išlieka toks pat.
Ką tai reiškia mums, žiniasklaidos vartotojams?
Tarkime, kokiam nors Balbieriškyje įvyko susišaudymas. Apie tai sužinojus iš policijos suvestinių, reikėtų parengti straipsnį, tačiau tam reikia vykti į įvykio vietą, rasti liudininkus ir padaryti interviu. Tai užims visą dieną, o tokios laiko prabangos negali leisti joks žurnalistas. Juk jis turi parengti dar 3-4 naujienas tą dieną, t.y. gali skirti daugiausia 2 valandas vientai temai. Belieka perpasakoti oficialią įvykio versiją. Arba ignoruoti įvykį.
Arba, tarkime, išleidžiamas naujas VMI potvarkis. Gauname finansų ministrės oficialų pasisakymą, dar turime valandą, kad gautume papildomai nuomonei. Žinome, kad SEB banko prezidento patarėjas į žurnalistų užklausas atsako per pusvalandį, taigi džiaugiamės jo tokiu operatyvumu. Dar pamėginam paskambinti keliems pažįstamiems šaltiniams, tačiau temai nagrinėti skirtas laikas baigiasi, užgriūva kita tema ir vartotojus pasiekia standartinė informacijos dozė – valdžios atstovė ir banko patarėjas.
O jei VMI desantas nuvyksta į Kaišiakus patikrinti visų įmonių, bet VMI apie tai nepateikia oficialios informacijos, vadinasi, tokio įvykio ir nebuvo. Nepastebėjote, kad nepriklausoma spauda dabar cituoja tik oficialią nuomonę iš oficialių pareigūnų? Ar nepasigendate įdomių teminių straipsnių, kuriems sukurti reikėtų žurnalistinių tyrimų, trunkančių ilgiau nei dieną?
Prie tokio darbo krūvio žurnalistams praktiškai nelieka nieko kito, kaip tik cituoti oficialią nuomonę, versti straipsnius iš užsienio spaudos arba ieškoti naujienų tinklaraščiuose. Pastarieji dar silpni, o vertimai – neatspindintys mūsų aktualijų. Turime puikią terpę plisti oficiozinei informacijai.
Valdžia galėtų didžiuotis savimi, kaip gudriai viskas sugalvota.
Anksčiau diagnozavęs spaudos mirtį, buvau neteisus dėl priežasties. Ne naujos technologijos ją pražudys. Televizija taip ir neįveikė spaudos, tačiau ją įveiks valstybės politika, (ne)sudarytos sąlygos. Lieka vienas neatsakytas klausimas: kada ir kokiu būdu apynasris bus uždėtas tinklaraščiams?
