Vladimiras Voinovičius yra buvęs sovietų disidentas ir vienas labiausiai Rusijoje pripažįstamų romanistų. Jo manymu, Rusija, gindama save, vartoja žodelį „bet“. Ministras pirmininkas Vladimiras Putinas atkakliai tvirtina, kad be normalios demokratinės plėtros Rusija neturi ateities. Rusai patenkinti girdėdami šiuos šviesius žodžius, tačiau V. Putinas prie savo argumento prideda „bet“, o šis jį gerokai susilpnina. Tiesą sakant, V. Putino „bet“ padaro jo mintis beprasmiškomis. Mes nekenčiame šio „bet“, šio jungtuko jau nuo sovietų eros pradžios. Tada mums sakė, kad laisvė gerai, bet negalima gyventi individualistų visuomenėje be bendro dalyvavimo komunistų valstybėje. Demokratija puiku, bet tik darbininkų klasės interesų kontekste.
Dabar Rusijos premjeras sako, kad demokratija yra iš tikrųjų puiku, bet vieši protestai negali vykti viešose vietose, pavyzdžiui, prie ligoninių, nors Rusijos konstitucija neįvardija ligoninių kaip vietų, kuriose uždrausta išreikšti susirinkimo laisvę. O Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas be jokių „bet“ supranta, kad laisvė geriau už nelaisvę, kad teisinis nihilizmas yra blogai, o demokratija – gerai. Jis supranta, kad Stalinas buvo nusikaltėlis, kad jo įsakymas nužudyti lenkų pareigūnus Katynėje buvo niekšiškas veiksmas, kuris neturi pateisinimo ar paaiškinimo. Prezidentas tai supranta, bet nesuvokia savo kaip šalies vadovo vaidmens visuomenėje. Jis išsako teisingus dalykus, bet jie neatsispindi realybėje.
Disidentų eitynės (31 Rusijos konstitucijos straipsnis garantuoja susirinkimų laisvę) yra sumenkinamos kaip marginalinis protestas kelių šimtų žmonių, neturinčių aiškių bendrų tikslų ir idėjų. V. Putino ir D. Medvedevo reitingai tokie dideli, kad neverta rūpintis dėl kelių disidentų. Dauguma rusų remia vyriausybę, neatsižvelgdami į tai, kokią politiką ji įgyvendina.
Šiandienos disidentai iš tikrųjų yra mažuma ir tikrai gali būti ignoruojami, bet tik iš dalies. Vis dėlto tai – mąstytojų mažuma. Tai – muzikai, dailininkai, rašytojai, tie, kurie veda į priekį Rusijos mokslą, technologijas ir ekonomiką. Tokie žmonės negali būti laikomi nenaudingais, net jei manytume, kad Rusijai demokratijos nereikia. Ne visi ateina į eitynes, yra ir tyliai oponuojančių režimui.
Lyderiai lyg apsėsti kalba apie Rusijos industrinę modernizaciją, paramą, pavyzdžiui, nanotechnologijoms, kad Rusija galėtų suspėti su moderniausiomis šalimis. Pagal planą, geriausi Rusijos protai, t. y. inžinieriai, mokslininkai ir išradėjai, bus surinkti vienoje vietoje ir iš ten ves valstybę į priekį. Patriotiniai jausmai prabus net emigrantams. Jie grįš į Rusiją taip pat traukiami ir didelių atlyginimų, kad taptų žinomi, o tėvynė galėtų jais didžiuotis.
Nuostabus planas, bet, autoriaus manymu, jis gali neveikti. Įsivaizduokime genijų, kuris anksčiau paliko Rusiją. Jis pasiekė aukštumų užsienio šalyje, išrasdamas kažką išskirtinio, o dabar prašomas grįžti namo tokiais žodžiais: „Tėvynė tavęs laukia, ji vertina tavo indėlį, atleidžia išdavystę, sumokės daugiau negu bet kur kitur“. Bet prieš galutinai apsispręsdamas, jis įsijungia radiją, pasižiūri televizorių, panaršo internete ir pamato, kokia Rusija yra iš tiesų. Žurnalistai žudomi, mokslininkai apkaltinami šnipinėjimu. Tinklaraščiuose pažymima, kad Rusijos parlamento sprendimai yra iš anksto priimti iš aukščiau.
Minėtasis genijus supras, kad šalyje, kurioje sąvokos „demokratija“ ir „laisvė“ yra apribojamos jungtuku „bet“, mokslo, technologijų ir ekonomikos pasiekimai yra neįmanomi. Mąstančiai mažumai reikia įstatymų ir institucijų sistemos, teisingų prezidento rinkimų, veikiančio parlamento, teisingumo, kuris yra nepriklausomas, o ne surežisuotas iš aukščiau.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
