„Lenkijos-Rusijos susitaikymas pražydo sodria spalva. Rusijos-Lenkijos dialogo ir santarvės centro direktorius Jurijus Bondarenko svarsto apie tradicinę lenkų rusofobiją, laiko lenkų publikacijas apie Katynę propaganda ir siūlo mums mokytis istorijos, nes, jo nuomone, mes pamiršome, kad lenkai patys dalyvavo sovietų represinių organų kūrime.
Skandalas. Kaip dar pavadinti žodžius, kurie nuskambėjo apskrito stalo diskusijos „Rusija ir Lenkija: istorija, kuri trukdo tarpusavio supratimui“, kurią organizavo RIA Novosti, metu. Jau kvietime į šį renginį buvo skelbiama: „Rusofobija buvo ir išlieka pagrindiniu Varšuvos instrumentu bendravime su Maskva.“ Lenkų korespondentai dar iki apskrito stalo pradžios galėjo numatyti, kad „diskusija“, dalyvauti kurioje buvo pakviesti tik Rusijos mokslininkai, gali baigtis rusiškos istorijos versijos propaganda. Iš anksto nežinoma buvo tik melo, manipuliacijų koncentracija ir rusų tezių agresyvumo lygis. Tačiau tai, ką išgirdo žurnalistai, viršijo net pačius drąsiausius spėjimus.
„Jūs atsakingi už sovietines represijas“
J. Bondarenko, Rusijos-Lenkijos dialogo ir santarvės centro (organizacijos, kuri turėtų tapti platforma vadinamajam Lenkijos ir Rusijos susitaikymui) direktorius apkaltino lenkus tuo, kad jie nežino XX amžiaus istorijos ir stengiasi pamiršti, kad Dzeržinskis ir kiti Sovietų Sąjungos represinių organų kūrėjai buvo lenkai. Tai eilinis melas, kuriuo Kremliaus propagandistai užsipuola mūsų šalį, kad sumažintų SSRS atsakomybės už komunistinio režimo nusikaltimus mastą. Kaip mes matome, pasakų apie belaisvius raudonarmiečius, kuriuos žudė lenkai 1920 metais (kas buvo rusų atsakas į priminimus apie Katynę), nebeužteko. Maskvos propagandos užduotis – pademonstruoti, kad sovietų sistemoje, žinoma, buvo atskirų „klaidų ir persistengimų“, tačiau kitų, tame tarpe ir lenkų, sąžinė taip pat nešvari, o todėl vertėtų jiems (tik dėl jų pačių gerovės) apie tai priminti.
„Užtenka paskaityti Marksą, Engelsą ir Leniną“
Tai, kad J. Bondarenko neatsitiktinai buvo deleguotas stumti Kremliaus istorinę politiką per Dialogo ir santarvės centrą, galima buvo suvokti po šių jo samprotavimų. Jis tikino, kad Lenkijos-Rusijos santykiai jau daugelį metų nepajuda iš mirties taško, ir kalta dėl to lenkų „rusofobija“. Kuo ji pasireiškia? Bondarenko nuomone, nuolatiniais kaltinimais Sovietų Sąjungai. Jį taip pat papiktino, kad lenkų istorikai priminė apie Augustavo gaudynes: tai neva liudija apie... vaizduotės trūkumą. Užtat vaizduotės užteko Rusijos pusei, ką parodė Bondarenko, kai ėmėsi Katynės temos. Jis pradėjo nuo oficialios Rusijos propagandos linijos pakartojimo, tvirtindamas, kad lenkų pareigūnų nužudymą galima pavadinti tik karo nusikaltimu, bet ne genocidu, ir įrodinėjo, kad žudė juos ne dėl tautybės, o todėl, kad jie buvo buržuazinės klasės atstovai. Bondarenko pasiūlė lenkams paskaityti Marksą, Engelsą ir Leniną, nes po to bet kuris žmogus, netgi nebūdamas istoriku, pakeis savo nuomonę šia tema. O kai jis pavadino Lenkijos publikacijas Katynės genocido tema „propaganda“, salėje susirinkusių Lenkijos žurnalistų kantrybės taurė prisipildė galutinai.
Kremlius melavo, meluoja ir meluos
Rusijos-Lenkijos dialogo ir santarvės centro direktoriaus pasisakymai ir visa spaudos konferencijos, pavadintos apskrito stalo diskusija, idėja eilinį kartą įrodo, kad Rusijos-Lenkijos susitaikymas – viena didelė mistifikacija. Buvo galima eilinį kartą įsitikinti, kad Maskva visiškai neketina vertinti Donaldą tuską kaip partnerį, kad ir kaip to norėtų Lenkijos premjeras. Mes tapo vis agresyvesne tampančios imperijos, kuri stengiasi pabėgti nuo vidinių problemų per neoimperinės politikos kurso ir savo įtakos regione stiprinimą, atgimimo liudininkais.
Vladimiras Putinas išnaudoja istoriją visuomenės sutelkimui aplink save ir siekiams valstybei suteikti neoimperinį pobūdį, o kartu – kaimynų pavergimui. Katynė, Smolenskas, komunizmo nusikaltimai – visa tai Maskvos požiūrio į Varšuvą indikatoriai.
Tuščios kalbos apie susitaikymą neturi jokios prasmės, kai šis procesas iš anksto pasmerktas žlugimui. D. Tuskui, Radoslawui Sikorskiui, o kartu ir visai lenkų visuomenei teks kentėti Kremliaus melą, kol mūsų valdžia suvoks, kad Maskva bijo tik vieno: jėgos, o nuolaidžiavimą ir norą eiti į kompromisus ji laiko silpnybe ir negailestingai tai išnaudoja.“