Vienų labai nemėgstamas, kitų taip pat karštai mylimas Silvio Berlusconis paleido iš savo rankų Italijos vairą. Dar visai neseniai tai atrodė neįsivaizduojama. Šiandien tai jau įvykęs faktas. Nors ne visi politikos apžvalgininkai sutinka, kad D. Berlusconio era baigėsi, jau dabar galima tvirtinti, jog jis paliko ryškų pėdsaką Italijos istorijoje.
Ne vienerius metus šioje šalyje praleidęs Lietuvos diplomatas Rimantas Morkvėnas sutiko LTV „Pasaulio panoramai“ papasakoti, nuo ko prasidėjo ir kaip klostėsi S. Berlusconio karjera.
– Italija dviprasmiškai atsisveikina su S. Berlusconiu. Vieni linki jam niekada negrįžti, kiti tiki, kad jis neišvengiamai sugrįš. Kaip Jums atrodo: tai epochos pabaiga ar tik laikinas atsitraukimas?
– Ir Lietuvoje žmonės nevienareikšmiškai vertina politikus. Tas pats ir Italijoje – vieni gailisi, kiti džiaugiasi. O apie ateitį sunku kalbėti. Aš jau sulaukiau tokio amžiaus, kai norisi žvelgti atgal, ne į priekį. Jaunystėje daug labiau mėgdavau prognozuoti.
– Koks yra Italijos politinis žemėlapis? Kas yra S. Berlusconio šalininkai ir oponentai?
– Italijos politinis žemėlapis yra labai margas. Jis buvo margas visą pokarį – nuo pat 1945 metų. S. Berlusconio dešinė vienijosi apie krikščionis demokratus, kairė – apie Italijos komunistus, kurie nebuvo stalinistai, o greičiau „eurokomunistai“. 1994 m. sausį Italijoje buvo įvykdyta rinkimų sistemos reforma. Vietoje anksčiau galiojusios proporcinės įvesta mišri rinkimų sistema, tačiau, kitaip nei Lietuvoje, Italijoje net 75 proc. parlamento narių renkami pagal mažoritarinį principą, vienmandatėse apygardose.
– Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo. Pirmą kartą S. Berlusconis atėjo į valdžią dar 1994-aisiais. Jūs tuo metu buvote Italijoje. Kaip visa tai atrodė iš arti?
– Aš 1992 metais nuvykau į Italiją, man teko įkurti mūsų ambasadą Romoje. 1994 metų sausį prezidentas paleido parlamentą ir paskelbė rinkimus tų pačių metų kovą. Rinkiminei kampanijai liko du su puse mėnesio. Ir čia į politiką įsiveržė S. Berlusconis. Jis suvienijo daugiausia verslininkus, bet pasikvietė ir universitetų profesorių, kitų visuomenės atstovų.
– Toks Jūsų nupieštas scenarijus Lietuvoje labiausiai primintų Viktorą Uspaskichą. Kaip Italijoje tuomet vertintas S. Berlusconis – kaip išsišokėlis ar kaip rimtas politikas?
– Vertinimų būta įvairių, daugelis jį vertino skeptiškai. Bet galiu pasigirti, kad atspėjau jo pergalę.
– Jūs, regis, ir lažybas dėl S. Berlusconio pergalės laimėjote?
– Tokios ir lažybos... Lietuvos diplomatai buvo labai neturtingi. Bendravau su britų diplomatais, jie juokais pasiūlė susilažinti iš butelio šampano. Pagalvojau, kad neturėsiu pinigų, ir pasiūliau geriau lažintis „iš principo“. Aš sakiau: „Jis laimės“, jie: „Ne, ne, ne...“.
S. Berlusconis laimėjo dėl to, kad jam pavyko sudaryti labai gudrią sąjungą su Šiaurės Lyga ir su ne vieną kartą pavadinimą keitusia Gianfranco Fini partija, kuri tuomet vertinta kaip neofašistinė. Dėl prieštaringos G. Fini partijos reputacijos S. Berlusconis sakė, kad sąjunga su ja yra ne politinė, o tik techninė. Tačiau apskritai tai buvo labai gudrus ėjimas, nes G. Fini buvo labai įtakingas į pietus nuo Romos, o Šiaurės Lyga garantavo sėkmę Šiaurės Italijoje.
– Pirmą kartą S. Berlusconis į politiką pateko netikėtai, bet vėliau jis ne kartą sugrįžo. Kaip tai pakomentuotumėte?
– Pirmą kartą jis valdė tik penkis mėnesius. Spėju, kad jis nepatenkino savo ambicijų, jautė, kad žmonės jį vis dar palaiko. Be to, jis tikrai užpildė dešiniąją nišą Italijoje. Kairė buvo ir išliko stipri, nors ir keitė pavadinimus. Tačiau S. Berlusconio įsiveržimas sunaikino jau nusilpusius krikščionis demokratus ir atvedė į politiką savotišką naująją dešinę.
– Žiniasklaida dažnai įvardijama kaip vienas iš svarbiausių veiksnių S. Berlusconio istorijoje. Esą jis yra vienas iš didžiausių Italijos žiniasklaidos magnatų ir dėl įtakos šioje srityje pasiekė pergalę. Ar tai tiesa?
– Tai yra mitas, kurį jo priešininkai platina per tą pačią žiniasklaidą. Gerai prisimenu vienus iš pirmųjų politinių debatų, vykusių per S. Berlusconio valdomą televizijos kanalą „Penktasis kanalas“. Laidos vedėjui politikas ir „žiniasklaidos magnatas“ aiškiai nepatiko. S. Berlusconis buvo spaudžiamas iš paskutiniųjų ir buvo gražu žiūrėti, kaip jis „atsimušinėjo“. Ir visa tai – jo paties televizijoje. Ir tai suprantama. Žiniasklaidos verslą S. Berlusconis kūrė ne politines temas eskaluodamas. Didžiausius pinigus nešė įvairūs šou, konkursai, šokiai ir pan. Todėl S. Berlusconis tikrai smulkmeniškai nekontroliavo savo žiniasklaidos priemonių turinio.
– Kita jautri S. Berlusconio vieta yra baudžiamosios bylos. Kaip vertinate jo galimai neteisėtą veiklą, tariamus ryšius su mafija?
– Dėl mafijos – tai, manau, visiškas blefas. Panašios etiketės ir anksčiau klijuotos kitiems žinomiems politikams. To neverta sureikšminti, tai – Italijos specifika. Bet, žinoma, sudėtinga visiškai „švariai“ uždirbti milijardus, pradedant nuo dainavimo laivuose. Gali būti, kad ne viskas gražu, bet ne vienas S. Berlusconis tą darė. Nesu teisininkas, man sudėtinga vertinti. Kai kurie buvę artimi S. Berlusconiui žmonės net sėdo į kalėjimą. O jam kol kas pavyksta apsiginti.
– Koks yra S. Berlusconio rinkėjas?
– Manau, kad tai labai įvairūs žmonės. Jį išrinko antrai kadencijai ir jis buvo premjeras penkerius metus. Tai Italijoje labai retai pasitaiko. Nuo pat pokario laikų Italijos vyriausybės vidutiniškai prasilaikydavo vienerius metus. Išlikti visą kadenciją – didžiulis pasiekimas. Tai rodo, kad Italijos dešinė tikrai dar turi perspektyvų.
– Taigi, S. Berlusconio pabaiga nėra Italijos dešinės pabaiga?
– Ne, jokiu būdu. Joks žmogus nėra nepakeičiamas.
Bernardas GAILIUS
