Netiesa, kad Lietuvoje nėra talentingų jaunų futbolininkų. Nors šalia švytinčio olimpinio dievaičio krepšinio sporto karaliumi vadinamas futbolas atrodo lyg bėdžius, mūsų šalies padangėje auga perspektyvioji futbolininkų karta. Vienas iš jos atstovų - Šiaulių futbolo akademijos auklėtinis Edas Romanovas, sugrįžęs iš šalies, kurioje futbolas vadinamas liga. Žinoma, gerąja prasme...
Susirinko 400 vaikų iš įvairių pasaulio šalių
Dešimtmečio Gytarių pagrindinės mokyklos ketvirtoko sąskaitoje - begalė su ŠFA-2000 komanda iškovotų medalių ir taurių, o pagrindinis berniuko gyvenimo tikslas - tapti visame pasaulyje žinomu futbolininku. Tokiu, kaip jo idealas ir daugelio jaunųjų futbolo gerbėjų dievaitis Christiano Ronaldo.
Nors antrąja šalies religija vadinamas krepšinis, berniukas šiuo sportu nesusižavėjo. „Kurį laiką lankiau teniso treniruotes, o vėliau pradėjau lankyti futbolo treniruotes. Man patinka šis sportas", - „Šiaulių naujienoms" atskleidė kuklus šiaulietis kartu su 400 vaikų iš JAV, Kanados, Brazilijos, Argentinos bei kitų šalių, dalyvavęs Milane (Italija) vykusiame turnyre „AC Milan Junior Camp World Finals 2010".
Prisidėjo prie sėkmingo rinktinės pasirodymo
Į Milaną po vieno žymiausių Europos ir pasaulio futbolo klubų - Italijos grando „AC Milan" - vaikų futbolo stovyklos, vykusios šį rugpjūtį Klaipėdoje, pakviestas Edas Romanovas - vienintelis šiaulietis, gavęs laimingąjį bilietą. Jaunesniųjų (8-10 metų) grupėje Latvijos ir Lietuvos rinktinėje be ŠFA auklėtinio žaidė du klaipėdiečiai, kaunietis, mergaitė iš Utenos ir devyni latviai.
„Baltijos rinktinė" dvidešimties komandų turnyro pogrupyje buvo pirma ir suklupo tik ketvirtfinalyje - juos sustabdė Venesuelos rinktinė, laimėjusi rungtynes rezultatu 4:2.
Prie sėkmingo Pabaltijo rinktinės pasirodymo prisidėjo ir Edas Romanovas, pirmosiose rungtynėse, kurias „Baltijos rinktinė" laimėjo rezultatu 4:1, įmušęs įvartį italams, o vėliau kartą „pakrikštijęs" ir šveicarus, kurie buvo priversti pripažinti latvių ir lietuvių pergalę rezultatu 4:2. Trečiąjį kartą šiaulietis pergalę su komanda šventė po sėkmingai susiklosčiusios akistatos su įvairių šalių rinktine - 3:1.
Teko didžiausia garbė – nešti Lietuvos vėliavą
Į redakciją kartu su Edu užsukęs ir į Milaną kartu vykęs jo tėtis Aldas Romanovas sakė, kad pralaimėjimas Venesuelos atstovams nebuvo netikėtas: „Venesueliečiai - kur kas labiau pažengę".
Anot tėčio, išvyka į Italiją vaikams tai buvo neįkainojama patirtis: „Varžybos vyko „AC Milan" klubo vaikų sporto bazėje, kurioje yra aštuonios ar dešimt futbolo aikščių, reabilitacijos centras ir koplyčia. Po turnyro buvome pakviesti stebėti „Serie A" rungtynių tarp „AC Milan" ir „Chievo Verona" klubų. Jų pertraukos metu vaikų komandos dalyvavo vėliavų parade, kurį sveikino apie 60 tūkstančių „AC Milan" futbolo aistruolių, susirinkusių San Siro stadione".
Būtent Edui Romanovui teko didžiausia garbė - nešti Lietuvos vėliavą. „Žiūrint į atžalą širdis džiaugiasi, kad jis užsiima mėgstama veikla", - šypteli perspektyvaus berniuko tėtis.
Šiaulių futbolo akademijos trenerio Mariaus Gurskio auklėtinis pritariamai linkteli: „Futbolas - labai įdomus sportas. Kuo jis mane žavi? Patinka valdyti kamuolį, čia gali pasižymėti, tačiau laimi ne tu, o visa komanda".
Pirmasis laimingųjų sąraše
Mintimis sugrįžęs į vasarą, kai „AC Milanas" uostamiestyje surengė „AC Milan Junior Camp" stovyklą, Aldas Romanovas sakė slapčia tikėjęsis, kad sūnus pateks į geriausiųjų futbolininkų sąrašą, vyksiančių į Italiją. „Kad Edas - vienas iš laimingųjų, sužinojau paskutinę stovyklos dieną, kai priėjęs Italijos grando „AC Milan" atstovas pasakė, jog mano sūnus į turnyrą Milane kviečiamas pirmuoju numeriu. Tiesa, Edui dar nieko nesakiau, kol į elektroninį paštą neatkeliavo oficialus patvirtinimas. Kodėl? Jei kas būtų susiklostę kitaip - nesinorėjo nuvilti sūnaus ir suteikti per daug vilčių".
Pats berniukas pasakojo, kad džiugią naujieną sužinojo viešėdamas pas senelius Juodkrantėje: „Labai apsidžiaugiau. Viskas buvo daug geriau, nei tikėjausi. Nemaniau, kad galėsime patekti į „AC Milano" rungtynes. Įspūdžiai - neišdildomi. Liūdna tik tai, kad viskas truko taip trumpai".
Iki Italijos futbolo lygio Lietuvai dar toli...
Aldo Romanovo teigimu, vaikų treniruočių sąlygas mūsų šalyje ir Italijoje skiria milžiniška riba. „Mums dar reikėtų 20-30 metų stiebtis, kad pasiektume dabartinį jų lygį. Skirtumas - lyg žemė ir dangus. Ten viskas alsuoja futbolu. Kas yra kitaip? Tarkime, elementariausias pavyzdys - per visą savo gyvenimą vienoje vietoje nesu matęs tiek stadionų. Dar vienas skirtumas - didžiulis dėmesys vaikams - per treniruotes sportuoja dešimt jaunųjų žaidėjų, o šalia stovi net du treneriai".
Į Italiją Edas ir jo tėtis vyko vadinamuoju kemperiu (nameliu ant ratų, - aut. past.): „Norėjome, pakeliauti, daugiau pamatyti, aplankyti daugiau šalių. Jei būtume skridę lėktuvu, būtume išleidę tiek pat pinigų, tačiau nepamatę pusės Europos".
Futbolas, kaip ir bet kuri kita sporto šaka, - brangus malonumas. Aldas Romanovas sako dar neskaičiavęs, kiek išleido kelionei į Italiją, tačiau sakė esąs dėkingas Šiaulių futbolo akademijos direktoriui ir seneliams, kurie padėjo perspektyviam berniukui nuvykti į Milaną: „Vien kelionė mums abiem atsiėjo apie 2000 litų. O kur maitinimas, visa kita... Tėvelių juk niekas nemaitino, vaikams buvo skirti pusryčiai ir turnyro dienomis – pietūs".
Į treniruotes – lūžusia koja
Prakalbus apie traumas, Aldas Romanovas atsidūsta ir sako, kad jų sunku išvengti, nes sūnus - tikras nenuorama: „Kartą per treniruotę vaikas spyrė į kamuolį, tačiau pataikė Edui į šeivikaulį. Kad kaulas lūžo, paaiškėjo tik po kelių savaičių treniruočių išvykoje į Ventspilyje vykusį futbolo turnyrą. Sūnus - labai ištvermingas ir niekada nesiskundžia. Pastebėjau, kad Edas kamuolio nespiria taip, kaip anksčiau. Kai paklausiau, kas nutiko, parodė pamėlynavusią koją. Apsilankę pas vieną gydytoją išgirdome, kad tai - berniuko augimo pasekmė ir viskas praeis savaime. Laimė, šia diagnoze nepatikėjau ir nuvežėme pas kitą gydytoją, kuris iškart nustatė lūžį".
Tokį ištvermingumą Edas demonstruoja nuo mažų dienų. Pats berniukas „Šiaulių naujienoms" pasakojo, kad dar lankydamas darželį dvi savaites vaikščiojo su lūžusiu pėdos kaulu.
Tėtis pokalbio metu prisiminė ir vieną itin daug streso sukėlusį atvejį, kai Edui ant galvos užvirto nešiojami futbolo vartai: „Nuvykęs į kaimą su vaikais nuėjo pažaisti futbolo ir sugalvojo pasisupti - nusvėrė vartus ir šie griuvo. Laimė, kad Edas pasuko galvą į šoną, nes, gydytojų teigimu, kitu atveju sūnaus būtume netekę..."
„O ką apie jaunojo futbolininko traumas sako mama?" - smalsaujame. „Žinoma, kaip ir visos mamos, labai jaudinasi ir nuolat klausia, kaip jis jaučiasi. Visko būna – vaiką tenka ir ant rankų iš aikštės išnešti, tačiau Edas - labai ištvermingas".
Per atostogas ėjo į mokyklą
Paklaustas, ar futbolas netrukdo mokslams, ketvirtokas žvilgteli į tėtį, o pastarasis šypteli: „Žinoma, kad trukdo, tačiau stengiamės viską suderinti. Trečioje klasėje, mokslo metų pradžioje, Edas klasės geriausių mokinių sąraše buvo trečias, o vėliau smuktelėjo į tryliktąją vietą iš dvidešimt dviejų. Per moksleivių rudens atostogas visi vaikai ilsėjosi, o Edas kasdien kulniavo į mokyklą - juk per išvyką į Italiją praleido dešimt mokslo dienų, tad reikėjo atidirbti".
Jaunasis futbolininkas greitakalbe išbėrė, kad labiausiai patinka fizinio lavinimo pamoka, o nemėgsta matematikos ir dailės.
Aušra LAURINKIENĖ
