Nors rinkimai autoritariniuose režimuose iš dalies vyksta daugiapartinės sistemos sąlygomis ir alternatyviuoju pagrindu, vis dėlto jų negalima pavadinti valdžios rotacijos mechanizmu. Tai yra veikiau priemonė įteisinti esamą padėtį ir demoralizuoti opoziciją įtikinant visuomenę didele režimo persvara prieš oponentus.
Išimtį sudaro nebent vadinamieji “šoko rinkimai”, kurių dėka opozicija arba patenka į valdžią, arba įgyja didelę politinę reikšmę ir pakeičia jėgų santykį režimo viduje. Būtina sėkmės sąlyga yra opozicijos sugebėjimas apginti rinkimų rezultatus viešosiomis akcijomis.
“Šoko rinkimai” paprastai labai nustebina tiek režimą, tiek ir pačią visuomenę. Taip įvyksta todėl, kad nedemokratinė valdžia yra visiškai įsitikinusi būsima pergale ir nė neprileidžia minties apie pralaimėjimą. Tačiau iš tikrųjų ši “revoliucija” nėra kas kita kaip ilgos ir kryptingos politinės visuomenės evoliucijos padarinys. Balsavimas tik padaro šiuos pokyčius akivaizdžius.
2003 metų kovą vietinių tarybų rinkimai Baltarusijoje nebuvo “šoko rinkimai”. Jų rezultatas iš esmės nepakeitė politinio status quo. Taip pat ir abiejų pusių taktika nenustebino stebėtojų. Rinkimai patvirtino, kad režimo atrama visuomenėje pamažu išsiplauna, bet tuo pačiu metu jo represinės galimybės plečiasi. Tai yra įprastas žingsnis Baltarusijos politinės scenos evoliucijoje. Norint nustatyti tolesnės šalies politinės raidos kryptį, būtina nustatyti pagrindinių politikos veikėjų aplinkos ir statuso pokyčius.
Valdžios: romano su elektoratu pabaiga?
2003 metų rinkimai tapo vienareikšme esamo režimo sėkme. Valdžia išvengė “sisteminės opozicijos” iškilimo savivaldybėse. Opozicija dekoratyviai dalyvavo dekoracinės valdžios dekoraciniuose rinkimuose. Juk “vietinės tarybos” dabartinėmis Baltarusijos sąlygomis vaidina grynai formalų vaidmenį ir net platus opozicijos atstovavimas jose nepriartintų jos prie esminės įtakos politiniams procesams. Tačiau opozicijos triumfo negalima būtų buvę tikėtis net esant “švariausiam” balsų skaičiavimui, nes 90 proc. rinkiminių apylinkių rinkimai buvo nealternatyvinio pobūdžio, o partijų dalyvavimas kampanijoje buvo menkas.
Vis dėlto pergalė vietiniuose rinkimuose galėtų suteikti režimo oponentams psichologinę persvarą per kitas kampanijas ir pelnyti jiems didesnį visuomenės ir užsienio politikų pasitikėjimą. 2003 metų rinkimuose buvo pademonstruotas valdžios sėkmės algoritmas, nepaisant jai nepalankių sąlygų, - kvazidemokratinio teisėtumo išnykimo ir režimo transformacijos į akivaizdžiai “sultoniškąjį” tipą.
Pirmiausia per šiuos rinkimus valdžios parodė esančios visiškai abejingos savo legitimumo užtikrinimui tiek šalyje, tiek užsienyje. Nenorėjo rizikuoti, neleido bent iš dalies konkurencingų rinkimų, užtikrino jos rezultatą dar tik registruojant kandidatus.
Antra, tvirtai buvo užblokuota reali konkurencija didmiesčiuose, pirmiausia Minske. Administracinės priespaudos priemonių itin aktyviai imtasi būtent sostinėje ir sričių centruose.
Trečia, staigiai išaugo klastočių procentas, pasiekęs maksimumą Minske. Ankstesnėse kampanijose suklastotų balsų procentas, nepriklausomų stebėtojų duomenimis, pasiekdavo 15-20 proc., o šįkart pakilo beveik dukart. Pvz., 8-oje Minsko apylinkėje, kur varžėsi tarpusavyje nepriklausomas kandidatas Serhejus Kazlovskis ir Specialiojo greitojo reagavimo skyriaus viršininkas Serhejus Chamenka, balsavimo santykis per trumpą atkarpą buvo pakeistas Chamenkos naudai, nors preliminariai sudarė 874-271 ir 688-487 Kazlovskio naudai. Pagal Nepriklausomo ekonominių ir politinių tyrimų instituto (NISEPI) duomenis, realus balsavusių pirmame rinkimų ture skaičius sudarė 65,8 proc., nors oficialiai buvo paskelbtas didesnis procentas - 73. Preliminariai balsavo tik 12 proc. apklaustųjų (oficialiai skelbta - 20). Tik 21,6 proc. apklaustųjų teigė balsavę už valdžios kandidatą.
Ketvirta, pasikeitė vietinio elito kooptavimo taktika. Be savo pačios nomenklatūros, 2003 m. rinkimuose valdžios pasikliovė mokytojais ir gydytojais, kurių lojalumas garantuoja nepriklausomybę nuo valstybės. Tuo vietinių tarybų rinkimai skyrėsi nuo parlamento rinkimų 2000 metais, kuriuose buvo atstovaujamas didelis vadinamųjų “laisvųjų” profesijų procentas.
Ir galiausiai rinkimų komisijos nariai galutinai pavirto politinio rezultato pasiekimo aparatu, tai sustiprino jų lojalumą valstybiniam aparatui, o kartu padidino galimybę jų persekiojimo perspektyvoje, po režimo pakeitimo. Kitu veiksniu, leidusiu žiūrėti į vietinius rinkimus kaip į valdžios kampanijos sėkmę, galima laikyti galutinį “režimo vidaus” pliuralizmo sunaikinimą, to pavyzdys galėtų būti, tarkime, 2000 m. Atstovų rūmų rinkimai. Šįkart valdžia siekė, kad kiekvienoje apylinkėje beveik visur būtų tik vienas - valdžios - kandidatas. Vidaus pliuralizme valdžios įžvelgė potencialią grėsmę ateityje iškilsiant “nesisteminę” opoziciją valdžios struktūrose.
Reikia taip pat pabrėžti valdžių pasisekimą sukuriant visuomeninės apatijos ir abejingumo politiniams procesams, o ypač rinkimams, atmosferą visuomenėje. Tam pasitarnavo priešrinkiminės problematikos nutylėjimas oficialioje žiniasklaidoje ir tradicinis kandidatų agitacijos galimybių apribojimas.
Rinkimų rezultatų numatomumas iki minimumo sumažina galimybę, kad visuomenė lauks po jų kažką pasikeisiant. Rinkimai rinkėjams virsta ritualu, tai primena sovietmečio balsavimo procedūrą.
Rinkimų virtimas nuobodžiu reginiu su iš anksto žinoma pabaiga sukelia abejingumą pačiai procedūrai. Kitaip nei praeitais laikais, kai rinkimai arba referendumai pakeldavo pasitikėjimą valdžia 8-15 proc., šįkart rinkimai tapo pirma didele politine kampanija, po kurios Aleksandras Lukašenka prarado visuomenės paramą. Jo reitingas nuo 30,5 proc. (2002 m. gruodis) sumažėjo iki 26,2 proc., tai yra mažiausias pasitikėjimo prezidentu lygis nuo pat prezidentavimo pradžios.
Atkreiptinas dėmesys į dar spartesnį antilukašenkiškos daugumos formavimąsi. 64 proc. rinkėjų birželio mėnesį norėtų naujo prezidento ir tik 23 proc. norėtų perrinkti Lukašenką kitai kadencijai. (Tik prieš dvejus metus Lukašenkos kadencijos pratęsimo santykis buvo 36 proc. ir 41 proc. prezidento rėmėjų naudai). Taigi režimo oponentų skaičius visuomenėje auga vienu procentu kas mėnesį, o jo rėmėjų skaičius mažėja puse procento per tą patį laikotarpį. Antilukašenkiškos daugumos formavimasis vyksta daugiausiai vadinamosios “balos” (seniau neapsisprendusių rinkėjų) sąskaita, taigi režimo palaikymas visuomenėje galutinai nyksta.
Populiarumo kritimas verčia valdžią ieškoti veiksmingesnių visuomenės kontrolės priemonių. Tai buvo pademonstruota pradedant kampaniją “naujajai valstybinei ideologijai” sukurti.
Net jei autoritarinis režimas iš savo prigimties nesugeba įteisinti pats savęs ideologinėmis priemonėmis, ta kampanija yra verta dėmesio. Ypatingas akcentas teikiamas kolektyvizmui, tradicionalizmui, o net (beveik Kinijos komunizmo pagrindu) izoliavimosi polinkiui, mesianistiniam baltarusių, kaip Rytų Europos “dvasinių lyderių”, vaidmeniui. Valstybinio idealo pozicijon iškeliamos totalitarinės vertybės, pateisinančios neribotą represinio aparato panaudojimą. Tačiau būtent šios vertybės praranda dirvą baltarusių visuomenės politinėje kultūroje. Taip pat būtina pažymėti, kad dėl naujos “ideologijos” spragų labiausiai pasimetęs yra pats Lukašenka, nes jis suvokia savo ideologinių paieškų dirbtinumą. Kalboje Nacionaliniam susirinkimui balandžio 16-ąją jis prisipažino nelabai žinąs, kaip turėtų atrodyti naujoji valstybinė doktrina. Bandymai atkurti “smegenų plovimo” mechanizmus liudija, kad Lukašenkos romanas su elektoratu išsisėmė. Dabar režimo išlikimas priklauso nuo aparato vientisumo išlaikymo ir operatyvinio politinės alternatyvos išnaikinimo. Bet kuo toliau, tuo tai darosi sudėtingiau.
Opozicija: vilčių grįžimas?
Rinkimai vyko kur kas palankesniame demokratams visuomeniniame kontekste, nei iki tol buvę. Pagal “Novako” viešosios nuomonės tyrimo duomenis, 2002 m. lapkritį, pirmąkart nuo 1994 metų, užfiksuota persvara tų, kurie norėtų balsuoti už kandidatą - Lukašenkos priešininką. Daugiausiai elektorato simpatijų pelnė nepriklausomi kandidatai - 27 proc., po jų išsirikiavo valdžios kandidatai - 21 proc., plataus pilietinių jėgų bloko (jeigu toks iškiltų) kandidatai - 17 procentų.
Ką realiai galėtų pasiekti opozicija tuose rinkimuose, kai administracinės priemonės buvo visiškai monopolizuotos valdžios?
Kiekviena rinkimų kampanija, net vykdoma tokiomis sąlygomis, praplečia kontraelito rėmimo bazę, o perspektyvoje tai skatina perėjimą prie demokratijos. Strateginis opozicijos tikslas (savo įtakos “sisteminei” politikai užtikrinimas) nebuvo pasiektas. Tačiau galima pastebėti kelis taktinius pasiekimus, daugiausiai psichologinius. Opozicija pradėjo kratytis nevisavertiškumo komplekso, iškilusio dėl seniau buvusios elektorato simpatijų persvaros valdžios naudai. Daugelis opozicinių kandidatų sugebėjo gerai parengti kampaniją - sukurti teigiamą įvaizdį rinkėjų akyse ir jeigu rezultatų klastojimas nebūtų toks įžūlus, daug kas iš jų būtų gavęs mandatą. Visose apylinkėse, kur administracinis aparatas nepajėgė sutrukdyti opozicijai patekti į balsavimo biuletenius, už juos balsavo didžioji dauguma rinkėjų!
Antra, rinkimai parodė, kad partijų kandidatų kėlimas nepaveikė neigiamai balsavimo už juos. Negatyviosios, kartais skandalingos informacijos platinimas apie opozicines partijas beveik neturėjo poveikio viešajai nuomonei. Partijos gavo galimybę “sulipdyti” savo viešąjį įvaizdį iš naujojo molio. Ir galiausiai rinkimai pademonstravo visuomeninės opozicijos atramos egzistavimą provincijoje, ir net kaimuose, apie tai liudija jos įtikinamos pergalės ten, kur administracinį poveikį pavyko “perlaužti”. Pvz., Alesis Michalevičius iš Baltarusijos liaudies fronto, daugiau nei 70 proc. balsų išrinktas deputatu į Puchovičių rajono tarybą, pabrėžė, kad jo laimėjimą sąlygojo “tarpuvaldis” rajone, nes naujas vietinės administracijos pirmininkas dar nebuvo spėjęs sureguliuoti administracinės klastojimo mašinos.
Opozicija žengė svarbų žingsnį laužydama visuomeninę izoliaciją. Tačiau politinei izoliacijai panaikinti Baltarusijos sąlygomis nepakanka užkovoti rinkėjų simpatijas. Opozicija šiuo metu dar nėra pajėgi apginti savo politinių sėkmių neinstitucinėmis priemonėmis. Visuomenė taip pat nesugeba gatvėje apginti savo pačios valios, pareikštos balsavimo biuletenyje.
Visuomenės mobilizavimas rinkimų rezultatui apginti reikalauja iš opozicijos kitokio rinkimų kampanijos vykdymo stiliaus. Tokia kampanija neturi panėšėti į rutininį veiksmą, reikalingą vos keletui pavienių kandidatų, o turi pritraukti visos visuomenės dėmesį. Ji turi būti vykdoma vieningos jėgos, su kuria gyventojai galėtų susitapatinti, vardu. Kitu atveju opozicinė kampanija pavirs “grožio konkursu” dalyvaujant atskiriems kandidatams. Taip pat, norint tikėtis kažko miestuose, reikėjo pasiekti didesnę persvarą prieš valdžios kandidatą.
Opozicijos politinės strategijos silpnybė rinkimų kampanijoje yra partijų autonominis veikimas. Situacija reikalauja visų demokratinių jėgų susijungimo aplink vieną bendrąją idėją ir vieną centrą. Partinių iškabų reklama nėra lygu vieningos demokratinės opozicijos reklamai.
Šitie trūkumai sukūrė situaciją, kai kampanijoje pasigesta visai tautai bendrojo elemento, taigi atmetant atskirų kandidatų dalyvavimą, opozicija kaip politinis veiksnys buvo joje silpnai reprezentuota. Tai neleido opozicijai pritraukti dėmesį į valdžios užpuolimus bei teisės pažeidimus. Be to, opozicija susitelkė į didmiesčius ir “neapdorojo” kaimo elektorato potencialo, su kurio pagalba galima buvo pasiekti naudingesnių rezultatų.
Rinkimų panaudojimas partiniams, korporaciniams arba asmeniniams siekiams realizuoti Baltarusijoje neturi perspektyvų. Valdžiai tęsiant pasirinktą taktiką (tai buvo visiškai numatoma), kova pagal principą “kiekvienas už save” buvo absoliučiai beprasmė. Žinoma, galimybių realizuoti šiuos siekius yra - bet pasitelkiant kitokią taktiką. Juolab kad, kitaip nei buvo prieš 3-4 metus, kai pats žodis “opozicija” buvo sunkiai realizuojama politinė prekė, šiandien elektoratas jį priima kur kas palankiau.
Antai 2003 m. balandį jungtinis opozicinių partijų rezultatas pirmąkart viršijo paties Lukašenkos rezultatą ir išaugo iki 27 proc. Bet faktas, kad nė vienos iš opozicinių partijų reitingas neperžengia statistinės paklaidos lygio, patvirtina teiginį, kad sėkmės galima bus tikėtis tik veikiant drauge.
Trečioji jėga: labiau mitas nei tikrovė?
Šnekos apie naujų subjektų atsiradimą politiniame procese režimo priešininkų stovykloje (pirmiausia buvusių svarbių režimo atstovų, perėjusių į opoziciją, aplinkoje) prasidėjo dar prieš keletą metų. Opozicijos vidaus krizė po pralaimėjimo 2001 metais skatino ieškoti tokių figūrų. “Tradicinė” opozicija laikė “trečiąją jėgą” veikiau valdžios “penktąja kolona” savo stovykloje. Bet “skirtumo žirklės” tarp potencialaus ir realaus opozicinio elektorato procentų kūrė palankią dirvą trečiajai jėgai iškilti. Absoliučiu lyderiu, pretenduojančiu sukurti trečiąją jėgą, šiuo metu yra deputatų grupė “Respublika” Atstovų rūmuose, kuri laikui bėgant pavirto matomiausia valdžios kritike.
“Respublikos” suartėjimui su partijomis buvo palankus pastarųjų dalyvavimas “apskritajame stale” parlamento žemesniuosiuose rūmuose 2003-ųjų vasarį. Jų pasirinktas lozungas ir tema “Nepriklausoma Baltarusija vienija mus” byloja apie jų norą ieškoti tam tikro politinio minimumo, kuriame galėtų būti rastas konsensusas tarp visų demokratinių ir nepriklausomų šalies jėgų. Sisteminės opozicijos užuomazgų ir brandžios nesisteminės opozicijos pasaulėžiūrų suartėjimas yra akivaizdus. Be to, “Respublikos” grupė 2003 metų balandį parodė iniciatyvą steigti naują opozicinę partiją.
Bet šansas, kad šitos nedidelės opozicinės tvirtovės parlamente ir vietinėse tarybose pagrindu iškils nauja sisteminė opozicija, yra mažas. Taip yra dėl kelių priežasčių:
“Grupė” nuo didelės opozicijos skiriasi tuo, kad yra nukreipta į kelių smulkių problemų sprendimą, o ne visuotinį status quo pakeitimą. Ji gali susidurti su dar rimtesniais savo pačios politinės strategijos stokos problemomis negu “tradicinė” opozicija. Antra, grupėje dirba nomenklatūra, kuri Baltarusijos sąlygomis pasižymi bedančiu atsargumu. Kad parlamentas taptų realia politine jėga, reikalinga tam tikra ideologija, kuri gali kilti tik iš išorės, t.y. iš nesisteminės opozicijos, o kad parlamentas pereitų į opozicijos pusę, reikia, kad valdžios pozicijos silpnumas taptų visiškai akivaizdus. Bet ideologijos srityje esamoji Gudijos opozicija yra gana gerai pagrįsta, vadinasi, naujos “iškabos” atsiradimas yra mažai tikėtinas (tą liudija naujos partijos, kurią ruošiasi kurti “Respublikos” grupės deputatai, pavadinimas “Už geresnį gyvenimą”). Opozicijos gretose jau funkcionuoja visos įmanomos politinės srovės (konservatoriai, liberalai, socialdemokratai, net komunistai). Naujos jėgos iškilimas žymės kovos su jau egzistuojančia politine santvarka pradžią. Betgi žmoniškieji opozicinių jėgų ir nevyriausybinio sektoriaus ištekliai yra labai riboti. Todėl naujų struktūrų formavimas tegali išprovokuoti kovą dėl žmonių resursų. Kalbant apie sisteminės ir nesisteminės opozicijos susijungimą, tas procesas gali susidurti su dabartinių partijų lyderių pasipriešinimu tuo atveju, jeigu sukels grėsmę politinių partijų valdžioms. Ir galiausiai laipsniškas “balos” išplovimas atima iš potencialios “trečiosios jėgos” elektoratą, juk kylančiai antilukašenkiškai elektorato daugumai per “švelni” pozicija gali būti svetima. Todėl realiausiu opozicijos stiprėjimo keliu gali būti koalicinė politika ir jos kokybinis stiprinimas esamųjų struktūrų ribose (tikėtina, atnaujinant jų gretose pagrindinių politinių veikėjų sudėtį), o ne naujųjų kūrimas; naujieji dariniai gali būti likviduoti dar užuomazgoje, juos tik registruojant. Tačiau opozicijos stiprėjimas nėra galimas nepraplečiant kadrų sudėties ir neparengiant patvariųjų koordinavimo ir jungtinių veiksmų principų bei mechanizmų.
Politinės situacijos raidos perspektyvos
Populiarumo praradimo sąlygomis valdžioms nelieka nieko kito, išskyrus parlamentinių bei prezidentinių rinkimų pavertimą procedūra su iš anksto suprogramuotu rezultatu. Labai tikėtina, kad tai įvyks pagal iš anksto žinomą scenarijų: konkurencingiausių kandidatų politinių struktūrų izoliavimas dar tik jas registruojant ir reikalo sprendimas balsuojant absoliučios rinkiminių komisijų ir balsų skaičiavimo procedūros kontrolės būdu. Visiškas balsavimo procedūros kontrolės monopolizavimas nepalieka perspektyvų “šoko rinkimams” įvykti Baltarusijoje. Kaip taikliai pažymėjo Valeras Karbalevičius, opozicija gali niekad nesužinoti apie savo pergalę. Vis dėlto esant realijoms, kai per pusantrų metų taip ryškiai kinta režimo šalininkų ir priešininkų santykis pirmųjų naudai, akivaizdžiai auga tikimybė, kad administraciniai mechanizmai gali tiesiog nesuveikti. Belieka sužinoti, ar tai įvyks prieš, ar po 2006 metų prezidento rinkimų.
Šalies politinės raidos perspektyvos, panašiai kaip ir artimiausios rinkiminės kampanijos eiga (rinkimai į parlamentą įvyks 2004 metais), gali duoti aiškesnį atsakymą į pagrindinį politinį 2003 metų klausimą: ar įvyks referendumas prezidento galioms prailginti?
Sukūręs personalizuotą valdžios sistemą, kuriame vienas žmogus įasmenina visą politinį režimą, Lukašenka faktiškai negali sau leisti turėti pasekėją. Pasekėjas vykdo dvi funkcijas. Pirma - nusistovėjusių politinio žaidimo pagrindinių taisyklių išsaugojimas. Antra - susiklosčiusios jėgų pusiausvyros įšaldymas. Situacijos Baltarusijoje paradoksas yra tas, kad žaidimo taisyklių konservacija, atėjus į valdžią bet kokiam naujam prezidentui, bet kuriuo atveju pakeis politinę santvarką. Jeigu Lukašenka perduos pasekėjui niekuo nesuvaržytą valdžią, tuomet jis pats ir jo aplinka bus niekieno neapsaugoti nuo naujos valdžios. Negalima paneigti tikimybės, kad pasekėjas neatsilaikys prieš pagundą panaudoti buvusį prezidentą kaip atpirkimo ožį šaliai susidūrus su bet kokiais sunkumais epochoje po Lukašenkos.
Referendumo, jeigu jis įvyks, rezultatas nepalieka iliuzijų, nors šios idėjos jau šiandien nepriima baltarusių visuomenės dauguma. Esamomis sąlygomis pagrindiniu pergalės veiksniu tapo ne balsavimas, o balsų skaičiavimas. Esant bet kuriam referendumo rezultatui (ir tuo jis skiriasi nuo rinkimų) valstybės galva lieka savo vietoje mažiausiai iki savo kadencijos pabaigos. Vadinasi, bet kurio valdžios atstovo, kuris negarantavo laukto rezultato, tuoj pat palies prezidento struktūrų represijos. Todėl galimo referendumo forma 2003 metais kardinaliai nesiskirs nuo nacionalinio balsavimo 1996 metais.
Hipotetiškai surengti referendumą gali sutrukdyti kai kurios aplinkybės. Pirma - spartus visuomeninės įtampos kilimas. Nepopuliari balsavimo kampanija gali išprovokuoti pasyvios, slaptos opozicijos virtimą aktyviąja ir akivaizdžiąja. Bet mažai tikėtina, kad tai galėtų įvykti per tokį trumpą laiko tarpą. Kur kas labiau tikėtina, kad Lukašenka nesurizikuos rengti referendumą, jei negaus politinės ir finansinės paramos iš užsienio - pirmiausia iš Rusijos.
Tačiau net ir be rusų politinio elito palaiminimo Lukašenka gali išdrįsti inicijuoti plebiscitą. Eiti šiuo keliu jau visiškos izoliacijos sąlygomis yra labai rizikinga. Trejų metų gali pakakti norint mobilizuoti vidaus opoziciją ir užsienio veikėjus, suinteresuotus politinio režimo kaita Gudijoje. Todėl neatmestina galimybė surengti iškart po laimėto referendumo pirmalaikius prezidento rinkimus, kurių dabartinis prezidentas irgi neturėtų pralaimėti. Tokia įvykių raida gali apstulbinti tiek opoziciją, tiek užsienio jėgas. Jeigu šis scenarijus bus įgyvendintas, konfrontacija tarp esamojo režimo šalininkų ir priešininkų ilgam pereis į “anapusinę” sisteminės politikos sferą. O jeigu kadencijų skaičiaus apribojimas liks nepanaikintas, Lukašenkai neliks nieko kita kaip paskirti sąlyginį pasekėją ir laukti kadencijos pabaigos 2006 metais. Tuomet Baltarusijos, labiausiai tikėtina, laukia politinė stagnacija, kurios metu valdžios sistema išgyvens tik kosmetinius pokyčius, o nusistovėjęs jėgų santykis tarp valstybinės biurokratijos ir visuomenės remiamos demokratinės opozicijos liks nepakitęs. Valdžia pereis į Lukašenkos nomenklatūros rankas.
Deja, opozicijos patekimas valdžion yra labiausiai tikėtinas rinkimuose “be Lukašenkos”, bet tokie rinkimai tikriausiai išprovokuos atskirų srovių atsiradimą jos stovykloje siekiant pasiekti siaurą partinį minimumą. Nusprendusią, kad pagrindinis tikslas (Lukašenkos pašalinimas) yra pasiektas, opoziciją gali ištikti dezintegracija, kai visi sieks kuo patogiau pasinaudoti naujomis politinėmis realijomis. Užuot kariavę su valdžia ims kariauti dėl jos. Tada maksimumas, kurį gali pasiekti Baltarusija - dar labiau išsigimusi rusiškosios arba ukrainietiškosios demokratijos versija.
Ir galiausiai rinkimai dalyvaujant Lukašenkai 2006 metais - dramatiškiausias įvykių raidos scenarijus. Jame nebus vietos nomenklatūrai - kaip parodė 2001 metų rinkimai, kiekvienas “aparatčikas”, išdrįsęs mesti iššūkį pagrindiniam ir vieninteliam valdžios kandidatui, automatiškai pereidavo į buvusiųjų kategoriją. Grupių, stokojančių politinių ir organizacinių išteklių ir besivadovaujančių tik savo ambicijomis, dalyvavimas neturi perspektyvos, nes labiausiai tikėtina, jis pasibaigs jau ties kandidato registracijos stadijos riba, kaip tai buvo 2001 metais. Tokie rinkimai įvyks pagal “valdžios ir opozicijos” priešpriešos modelį. Įvyks kova dėl išlikimo, o ant kortos bus pastatyta ne prezidento kėdė, o politinio režimo likimas.
Ar yra vilties tikėtis, kad rinkimai formatu “Lukašenka prieš opoziciją” atves prie nuodugnaus politinės santvarkos pakeitimo šalyje? Dabartinės Baltarusijos visuomenės kontekste tokia įvykių raida yra visai galima. Bet tokia galimybė gali būti realizuota tik tuomet, jei valdžios priešininkai galutinai supras: rinkimai, globojami režimo, nevaidina politinio elito rekrutavimo ir kaitos vaidmens, tad partinis ar asmeninis dalyvavimas juose yra beprasmis.
Opozicija gali panaudoti rinkimus Lukašenkos sąlygomis tik dviem atvejais: jeigu dalyvaudama juose akcentuoja informacinę kampaniją siekdama praplėsti savo įtaką visuomenėje, arba jeigu panaudoja rinkimus kaip pradinę visuomenės išjudinimo atkarpą, siekdama inicijuoti aktyvesnį ir atvirą politinį vyksmą tuoj po rinkimų (kaip Serbijoje 2000 metais). Valdžios oponentai nesugebės pasiekti nė vieno iš kampanijos tikslų tuo atveju, jei jų dalyvavimas rinkimuose bus trikdomas vidaus rietenų. Deja, atskirų partijų vadovybės šiuo metu linkusios būtent tokiu būdu ruoštis artėjantiems parlamento ir prezidento rinkimams. Tai kelia grėsmę, jos ir kitos rinkimų kampanijos virs dar viena provincialaus autoritarizmo apraiška, kuriai oponentai nesugeba pasipriešinti. Alternatyva tokiam savižudiškam variantui gali būti tik sąvokos “demokratinė opozicija” reanimavimas siekiant sukurti realią alternatyvą autoritarinei valdžiai.
“Naša niva”
