Pagaliau… Po trijų savaičių, o gal ir daugiau, važiuoju namo, negana to, stotyje esančioje kepykloje nusipirkau didelį sumuštinį su kumpiu. Mažai ką nustebinsiu prisipažindamas, kad maisto pirkau, bet galiu pasakyti, kad tai padaryti buvo ne taip ir paprasta – bent jau tris kartus teko praeiti pro kepyklos vitriną kaip mažvaikiui nužvelgiant tuos raitytus pyragėlius, o galiausiai apsipirkti grįžau tik nuo laukimo aikštelės. Autobusas turėjo išvykti po 10 minučių, tad paskubomis kimšau, visai ir pamiršau, kad neseniai taip stipriai norėjau sutaupyti.
Netoli Marijampolės paskambino tėtis ir perspėjo, kad užtruks darbe ir vėluos pasiimti mane iš stoties. Nusprendžiau nueiti į parduotuvę nupirkti alaus, pamaniau, vakare susėsim trise, pasipjaustysim lašinukų ir žiūrėdami filmą išgersim po butelį gėrimo. Neabejojau, kad jie tyliai apsidžiaugs tokiu mano poelgiu, bet ir neklydau manydamas, kad sakys, jog išlaidauju. Išsirinkau pigiausią iš skanesnių.
Laukiu, sėdžiu praktiškas žmogus ant suoliuko mėgstamiausioje visų lietuvių parduotuvėje,o žmonės stovi eilėse, krauna prekes ant tų kasų konvejerių. Susimąstau žvelgdamas į kažkiek patenkintus pirkėjų veidus. Ko gero džiaugiasi ir monopolija – kasos konvejeris nesustoja sukęsis. Bet neilgai už juos džiaugiausi – sulaukiau skambučio, deja, atvažiuos tik po 20 minučių, o žinant tėtį - lauksiu visas 40! Baisiai nemėgstu laukti. Jau padėjęs ragelį jaučiu pyktį, pamirštu, kad be visa ko jis dirba ir tam, kad užmokėtų už mano tarpukariu dvokiantį, tarakonais ir pelėmis apgyvendintą bendrabučio kambarį. Kai kurie dalykai nesikeičia nepaisydami iš pagrindų švietimo sistemą keičiančios švietimo reformos. Laiko turiu, tad norom prisimenu ir savo pažymių vidurkį, viršijantį 9, bet sėdžiu ir galvos nesuku, reforma užtikrina, kad stipendijos negausiu. Dėmesį nuo kvailų minčių atitraukia patraukli lažybų punkto asistentė, tiesa greit ir apie ją tegalvoju tik kaip apie objektą, iš kurios galėčiau gauti informacijos, kaip lošti ir kaip išlosti pinigų. Lažybų punkte laimės dar nė karto nebandžiau, bet mėgstu pasvajoti, tad ir šįkart įsivaizduoju, kaip laimiu iš karto atspėdamas dešimties varžybų rezultatus – kartą mačiau filmą apie vyruką, kuris turėjo puikią nuojautą būtent tam, visi jam skambindavo klausti, už ką statyti …
O! skambina ir man, tik nesu aš tas rezultatus nuspėjantis laimės kudikis, bet kas žino, galbūt man dar labiau pasisekė – man Tėtis skambina, jis jau aikštelėje laukia, griebiu skalbti paruoštų drabužių prikimštą krepšį, alaus butelius ir skubu į tamsą. Nelabai įsiklausiau, kur sakė stovįs, tad vėl netaupau, skambinu besidairydamas tarp mašinų kol galų gale pamatau tamsoje švytintį veidą. Akys mano silpnos, tik arti priėjęs pamatau, kad ne džiaugsmu jis švyti, o išbalęs iš nuovargio, nors jei ilgiau pažiūrėtum, pasislėpusią džiaugsmo šypseną įžvelgtum. Gėda, kad pykau, jog laukti turėjau. Atrodo mačiau tik prieš mėnesį, bet pamanyčiau, kad jam du metai prabėgo. O ko norėti, dirba sunkiai ir daug – statybose. Ir dirba po dviejų dėl ligos namuose praleistų savaičių, tiesa, dar ne visiškai sveikas, bet kam tai rūpi, turbūt net jam pačiam rūpėti negali – gavom atviruką iš banko dėl vėluojančios paskolos įmokos. Tuo mūsų pokalbis ir prasidėjo, toliau ėjome politikos, valdžios linkme, prisiminėme ir komunizmą, kaip geriau sovietmečiu gyventi buvo (linksėjau ir tikėjau, nors gyventi tais laikais neteko), ir atrodo tėvas atgavo energijos, jo kalba pasidarė gyvesnė, tačiau ta energija kilo iš įsiūčio ir pykčio – nepatenkintas jis eilinio lietuvio padėtimi visuomenėje. Ir, kaip bebūtų keista, galiu garantuoti, nepatenkintas jis ne savo padėtimi, o mano! Nors skųstis negaliu, sumuštinis su kumpiu sukasi pilve, bet jau galvoju apie šiltą mamos sriuba su rūkyta karka. Juk neseniai skolon pirkom ir skerdėm kiaulę, gausiu Į Vilnių lašiniu parsivežti. Smagumėlis.
Mamos sulaukėme jau užmigę po prabangaus alaus butelio, laimei jos veidas neišblyškęs, plačiai nusišypsome pamatę vienas kitą, bet tos pačios neigiamos energijos kupina kalba apie šauniuosius konservatorius, mažinamus atlyginimus, brangius keturis atpiginto alaus butelius mane užknisa. Išsakę viską, kas slegia, pajuntame, kad nesimatėme beveik mėnesį. O brolio nematėme jau keturis mėnesius – išvažiavo laimės į Angliją ieškoti. Nerado dar. Visi trys jo laukiam, labai išsiilgę laukiam, bet tuo pačiu ir nelaukiam – čia taip pat darbo nėra, gyventi sunku. Skambinome, kalbėjome, bet vistiek ne tas pats, jo nebuvo su mumis.
Ir po galais, net namie ramiai pamiegot negali, tris naktis miegi ir po kelis kartus prabundi iš kito kambario girdėdamas nuolatinį kosulį, tik šįkart pyktis jau nebeima, tik bijot pradedi. Turbut neteko sutikti tokios stiprios sveikatos žmogaus, kaip mano tėtis, tad nenuostabu, kad tris savaites besitęsianti liga man sukelia nerimą ir tik nerimą, sapnavau daug bjaurių sapnų. Dar koks kiaulių gripas įsimes, pagalvojau, o gal jau ir apėmęs kvėpavimo takus, bet turbūt mano tėtis toks stiprus, kad gripas jį tik pakosėti priverčia, bet tas virusas klastingas, žinau, studijuoju biochemiją...Snukį išmalt melagiams, pelno siekinatiems spekuliantams, neišmanėliams neapsisprendžiantiems reikia nuo jo skiepytis ar ne.
Mama irgi sveikata pasigirti negali, geria vaistus nuo skausmo, tačiau daugiau kuo padėti kaip išklausyti negaliu, galbūt reikėjo paklausyti ir mediciną studijuoti, nepanašu, kad mūsų valdžiai mokslo tyrimai ar apskritai, kas nors toliau nuo savo paties regėjimo lauko rūpėtų. Pirmiau jie nori sau pagurklius užsiauginti, nors ir geros širdies, bet kažko gero nuveikti nespėja, nes jų neišrenka antrai kadencijai...
Dar ir neblogas sūnus spėjau pabūti, padėjau sunešti malkas i malkinę, išsiurbiau, išploviau grindis namuose, tiesa, dulkes nuvalyti patingėjau, nors ir prašė mama, bet veltui laiko namuose praleidęs nesijaučiu. Galėčiau ramus važiuoti į sostinę, bet taip nėra, nepatinka palikti namus, kai matai kaip dėl tavęs stengiamasi. Visgi būti mylinčiu tėvu ir motina yra didelė auka, ypač tokiais laikais.
Tėvas dar pabaigai primena, kad studentai visais laikais revoliucijas keldavo, norėtų, kad ir mes sukiltume... Bet ką mes padarysime, kolkas tvarkos ir savo bendrabučio virtuvėje neįvedame. O manyje tautos vedlys dar neužgimė, dedu ant peties stuburo išvaržą galintį sukeltį krepšį. „Argi krizė tokia sunki gali būti?“ pasakytų koks nors etatinį pagurklį užsiauginęs tautos išrinktasis.
Ką padarysi, kad matote tik rezultatą, bet ne kainą, kuria jis pasiekiamas, kad apsimetate nematantys.
Jonas Dabrišius
