Gal ir klaidinga skirti vasarai dar vieną paradoksą, kuris galėjo atsirasti bet kuriuo kitu metų laiku. Juk atsitiktinumas yra tai, kad pirmoji nepriklausomos Lietuvos istorijoje mažumos vyriausybė susibūrė būtent per karščius.
Tokio paradokso kvapą galime užuosti reiškinyje, iš kurio išradingai pasišaipė Rimvydas Valatka savo pirmadieniniame komentare apie nacionalines lietuviškos vasaros linksmybes. Turiu omenyje gluminantį faktą apie dar vieną investiciją į valdovų rūmų šalies elito gyvenimą- Operos ir baleto teatro sceną. Tikėkimės, kas nors pratęs apžvalgininko skaičiavimus ir susigaudys, kiek tokių spindinčios linksmybių kultūros investicijų buvo susiję su šiuo teatru per 16 nepriklausomybės metų. Gal dar palygins su skaičiais, skandinančiais Lietuvos miestų ir miestelių bibliotekas.
Tačiau mane iš tiesų domina kitas su tuo susijęs dalykas, kurį pavadinčiau dar vienu Darbo partijos galu. Neabejoju, kad ši partija –ne Brisius, todėl tokių galų arba pabaigų turi daug daugiau. Operos ir baleto teatro sceną su Darbo partija sieja vienas odiozinis asmuo – eksministras dainorėlis V.Prudnikovas, pro nuostabos pakylėtus akinius stebintis lietuviškos kultūros horizontus. Nepulsiu ad hominem aprašinėti nei V.Prudnikovo ministerystės ir nesiūlysiu lyginti jo antakių su kitos ministrės. Prudnikovas tiesiog formaliai gali būti pripažįstamas Darbo partijos kultūros politikos vykdytoju. Štai prie to reikia sustoti ir paaiškinti, kodėl tai paradoksas ir kodėl sietinas su Darbo partijos galu.
Prieš paskutiniuosius Seimo rinkimus Lietuvos padangei nušvitus nuo vienetukais apkarstytos politinės kometos esu bandęs samprotauti apie Darbo partiją it velnio advokatas. Rašiau, kad tie keli pozityvūs dalykai, kurie galėjo būti geranoriškai pripažinti jos programoje, buvo susiję su tam tikru provincijos kerštu valdovų rūmams ir arogantiškai tų rūmų publikai. Regionų vystymas, periferijos atsilikimo mažinimas ir pilietinės diskriminacijos įveika - tai buvo dalykai vertę įsiklausyti ir net patikėti, kad tai gal ir įmanoma. Kėdainių žygis į rūmus - kad ir be šakių- demonstravo šiokio tokio socialinio teisingumo viltis.
Praleisiu didesnė dalį trumposios Darbo partijos žygio ir nuopuolio istorijos. Apie jos galą ir taip daug priburnota, o L.Graužinienės ašaros ir taip baigia išgraužti ausis. V.Prudnikovas baigė vaidinti Kultūros ministrą ir grįžo arčiau tikrosios gimtinės. Operos ir baleto teatro scena iš tiesų yra vienintelė vieta, kurioje dėl maestro nereikia rausti. Tačiau sugrįžtama su kraičiu, apie kurį kitam darbiečiui - žymiai intelektualesniam - buvusiam Sveikatos apsaugos ministrui Ž.Padaigai tektų tik pasvajoti.
Ar operos scenos gyventojo išsityčiojimas iš Darbo partijos programos fikcijos, viliojusios provincijos ir nuskriaustų socialinių sluoksnių rinkėjus regioninės politikos pažadais, reiškia galutinį Darbo partijos ideologijos krachą, ar tiesiog Vilniaus marškiniai yra arčiau valdovų rūmų bendruomenės kūno? Tikėti, kad nešti kraitį į provinciją yra žymiai sunkiau. O gal geriau tiesiog palikti atsakymus mažumos vyriausybei?
Vasaros paradoksai (1). Urdomos patriotizmas http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_365166Vasaros paradoksai (2). Sportinė pilietybė http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_365464
