Šiandien dainininkas Algirdas Motuza turi dvejus namus, kuriuos gali vadinti savais: vieni jo laukia ant Neries kranto, Žirmūnuose, Vilniuje, kiti jo namai čia - netoli Čikagos, kur jis randa ramybę ir įkvėpimą kūrybai. Dabartinei Algirdo žmonai Liucijai sąvoka namai taip pat įgavo naują prasmę - daug metų gyvenusi viena, šiandien ji visur keliauja kartu su savo vyru.
Jau metai prabėgo nuo tos dienos, kai Liucija ir Algirdas sumainė žiedus (abiem tai jau nebe pirma santuoka), tačiau tie metai buvo kupini išbandymų. Netrūko ir džiaugsmo valandų, patirtų dviese, ir kartėlio akimirkų, anot jų, nepelnytai sulauktų iš piktų žmonių. Tačiau tiek Liucija, tiek ir Algirdas sakosi, kad bet koks pyktis, nukreiptas prieš jų šeimą, tik dar labiau sutvirtina jų ryšį, priverčia stipriau laikyti vienas kitą už rankų.
Mums apsilankius jaukiuose Motuzų namuose Čikagos priemiestyje kitą dieną po labdaringo koncerto Jaunimo centre, kurį organizavo Milda Šatienė (programoje taip pat dalyvavo dainininkė Vilija Kerelytė), pora jau svarstė savo ateities planus, kuriais mielai sutiko pasidalyti ir su mumis.
Atviras pokalbis prie židinio
Liucija, ar kada teko pagalvoti, kad ramų gyvenimą pakeisite į gyvenimą ant ratų ir kad teks apsigyventi savo gimtinėje, kurią kartu su tėveliais palikote dar vaikystėje?
Liucija: Aš labai daug metų gyvenau viena. Labai ramų, labai tylų gyvenimą. Iki tol, kol sutikau Algirdą. Niekad nemaniau, kad taip pasikeis mano gyvenimas, niekad neturėjau planų ištekėti. Tačiau dar iki pažinties su Algirdu planavau išvykti gyventi į Lietuvą. Mano visi dokumentai jau buvo tvarkomi. Tik laukiau, kol Lietuvą priims į NATO. Aš norėjau saugumo ir garantijų, kad rusas neužeis dar kartą ir nenusiaubs visko.
Algirdai, kur jūsų širdis linksta dabar - į Lietuvos pusę ar į Amerikos?
Algirdas: Aš ir neturėčiau ką veikti Amerikoje. Kurti ir rašyti čia labai gerai. Lietuvoje - tai vienas skambutis, tai kitas. O čia atvažiuoji ir užsidarai. Štai ir dabar atvykęs jau penkias dainas parašiau. Tačiau, kai prasidės koncertai, pavasarį važiuosime į Lietuvą.
Liucija, kaip jautėtės nuvykusi Lietuvon, ar neišgąsdino tai, ką pamatėte?
Liucija: Jau nuvykusi pirmą kartą į Lietuvą pajutau, kad esu namuose, o visur kitur - tik svečias. Aš ten jaučiuosi labai gerai. Kiti žmonės galbūt ieško prabangos, nori pasistatyti didelius namus. O man tereikia ramybės ir patogumo. Lietuvoje - mano namai, bet, manau, mes gyvensime ir čia, ir ten.
Algirdai, o ką jūs patyrėte pirmą kartą atvykęs į JAV?
Algirdas: Amerika man atrodo įdomi ir graži šalis, viskas nepriekaištingai sutvarkyta, ne veltui sako: “Taip, kaip Amerikoje”. Nors Amerikoje tikriausiai visko yra: nuo geriausio iki blogiausio. Čia visko gali rasti, bet kai manęs klausia, ar gali Europos Sąjungoje būti taip, kaip yra Amerikoje, sakau - niekada. Amerika - viena didelė šalis, o Europos Sąjungoje niekada nebus vienybės, kiekviena tauta nenorom trauks į savo pusę. Juk kiekviena šalis turi savo valdymo aparatą, savo prezidentą, savo kalbą - niekaip tu jos nesuvienysi.
Liucija, ar neatrodo jums Lietuva maža provincija po Čikagos dangoraižių?
Liucija: Visiškai ne. Aš tik nenorėčiau gyventi labai toli nuo Kauno. Kaunas yra mano gimtinė. Čia mano tėveliai turėjo fabriką, parduotuvę, šiam miestui jaučiu nostalgiją. Visoje Lietuvoje jaučiuose lyg namuose, tačiau visuomet norėčiau gyventi kuo arčiau Kauno.
Algirdas: Lietuvoje dabar mes gyvenam labai gerai ir gražiai - turime laiko nuvažiuoti į pušyną pasivaikščioti, pagrybauti, turim laiko pasėdėti dviese prie fortepijono.
Prakalbus apie laiką, papasakokite, kaip jums abiem pavyksta suderinti savo laiką ir skraidyti tai į Lietuvą, tai į Ameriką?
Liucija: Aš visuomet dirbau gailestingąja seserimi. Daug metų vadovavau ligoninei. Tačiau paskutiniais metais nustojau dirbusi pilnu tempu, nebuvau įsipareigojusi griežtam grafikui. O dabar nusprendžiau visiškai išeiti iš darbo. Dabar - patys geriausi mūsų metai, mes galime gyventi vienas kitam.
Algirdas: Aš turiu savo koncertinę įstaigą - kaip suplanuoju, taip ir yra. Jei suplanuoju koncertą, tai jis ir yra, jei neplanuoju, tai ir nėra. Dabar mes turime puikų gyvenimo būdą. Tik reikia džiaugtis juo. Liucija niekur nedirba, aš niekur nedirbu, nereikia niekur skubėti, mes galime tą laiką skirti vienas kitam. Mes išties puikiai gyvenam ir nežinau, ar dar kas taip puikiai gyvena.
Jūs esate tikrai neįtikėtinai laiminga pora. Kaip likimas suvedė jus draugėn, kaip jūs atradote vienas kitą per tokį atstumą?
Liucija: Mūsų pažintis išties labai romantiška. Viena mano bendradarbė paklausė manęs, ar negalėčiau rasti jai dainininko A. Motuzos įrašų. Dažnai atvykdavau į Lemontą, tačiau tų įrašų niekur neradau. Tuomet paskambinau draugei į Vilnių ir paprašiau surasti Motuzos įrašų. Kai ir ji niekur negalėjo surasti kompaktinių diskų, nusprendė susirasti jį patį. Nuėjusi į Lietuvos radiją ir televiziją (LRT) gavo dainininko telefoną, susisiekė su juo ir netrukus jau turėjo keturis jo dainų diskus.
Algirdas: Taip buvo todėl, kad iki tol nebuvo išleista nė vieno oficialaus mano disko. Man reikėjo nuvykti į LRT įrašų studiją ir surinkti viską, kas buvo fonduose. O surinkus viską man surašė į keturis diskus. Tad tokių rinkinių daugiau niekas neturi.
Liucija: Gavusi diskus, aš draugei jų neatidaviau - padariau jai įrašus į juostelę. Jo muzika mane pakerėjo. Aš susidėdavau visus keturis diskus ir klausydavausi sėdėdama prie židinio. Net neįsivaizdavau, kaip jis pats atrodo. Ant diskų jo nuotraukos nebuvo, nes įrašai - iš studijos.
Susipažinti asmeniškai su Algirdu Motuza teko maždaug tik po metų, kai jis atvyko čionai koncertuoti pirmą kartą. Draugė mane pasikvietė į jo koncertą, tačiau tąkart atsakiau, kad tikriausiai neisiu, nors vėliau viena nuvykau į koncertą. Bet koncerte aš prie jo nepriėjau ir neprisistačiau. O asmeniškai susipažinome tik po dienos kitos, kai draugė pakvietė į privatų vakarą, kur buvo ir Algirdas.
Algirdas: Tame priėmime aš pradėjau pasakoti, kad štai Amerikoje prieš metus kažkokia moteris buvo užsiprašiusi mano įrašų. Tai nors per koncertą būtų priėjusi, prisistačiusi. O Liucija ir sako: “Tai čia aš buvau!”. Štai taip mus likimas ir suvedė.
Žinia, kad po to jums teko išgirsti ne vieną piktą žodį ne tik iš svetimų žmonių, bet ir iš tų, kuriuos laikėte draugais: vieniems užkliuvo amžiaus skirtumas tarp judviejų, kitiems ramybės nedavė ponios Liucijos turtai. Teko iškęsti stiprų spaudimą ir iš spaudos pusės Lietuvoje?
Liucija: Mes niekuo ir prieš nieką nenusikaltome, šeimų nepalikome: Algirdas jau gyveno vienas, aš taip pat daug metų buvau viena. O kodėl svetimiems turėtų rūpėti kiti dalykai? Pavyzdžiui, Amerikoje moters iš viso nepriimta klausti apie tris dalykus: jos amžių, svorį ir turimus pinigus. Tačiau mes susilaukėme daug nemalonių skambučių, laiškų, grasinimų. Lietuvoje mus ėmė pulti “Lietuvos ryto” žurnalistai. Man buvo labai skaudu, aš kitokį gyvenimą gyvenau, esu privatus žmogus.
Algirdas: Tokie skaudūs išgyvenimai tik labiau užgrūdina ir priverčia laikytis vienam kito. Smagu, kad kur kas daugiau draugų pasveikino ir apsidžiaugė mūsų apsisprendimu, nei nuliūdo ir ėmė priekaištauti.
Algirdai, pernai balandžio mėnesį jūs dalį pelno iš surengto koncerto Pasaulio lietuvių centre skyrėte Lietuvoje sergantiems vaikams. Šį kartą, sausio 25 dieną, per jūsų koncertą Jaunimo centre surinktos lėšos paskirtos koplyčios remontui. Ar iš anksto planuojate tokius labdaros koncertus?
Algirdas: Tikrai ne. Tiesiog manęs paprašo ir aš sutinku. Šį kartą aš visai neplanavau koncertuoti, bet kai kun. A.Gražulis paprašė padėti paremti koplyčios remontą, aš sutikau. Jei padarai žmogui ką nors gera, tai tau iš kitos pusės grįžta gerumas. Tik niekada nereikia laukti atlygio. Padarei - ir pamiršk. Duoti yra daug lengviau nei priimti labdarą. Ir kai nelauki, pinigai ateina visai iš kitur - geri užsakymai, geri koncertai.
Ar planuojate dar surengti koncertų iki išvykimo į Lietuvą?
Algirdas: Tiksliai nežinau, manau, kad gali tekti vykti vasario 3 dieną koncertuoti į Floridą, kur mane kviečiasi Lietuvos seserų organizacija. Aš pats čia nieko neorganizuoju. Kalbant apie koncertų rengimą, norėčiau pasidžiaugti, kad čia, Amerikoje, yra tekę dirbti su puikiu koncertų organizatoriumi Žilvinu Bubliu Niujorke. Jis man išliko kaip pavyzdys, kaip reikia gerai ir tvarkingai dirbti. Tokių žmonių reikėtų visur.
Kokie jūsų šeimos artimiausi planai?
Algirdas: Turime aibę planų: dabar važiuosime į Floridą, paskui vyksime į Las Vegą. Gegužės mėnesį planuojame grįžti į Lietuvą. Norime paklajoti, visur pabūti. Norime aplankyti Italiją, pabūti Venecijoje, norime nuskristi į Australiją, kur gyvena Liucijos teta. Mes gyvenam pačius geriausius metus - norime gyventi vienas kitam.
Kalbėjosi Vita Malinauskienė
“Amerikos lietuvis” (http://alietuvis.com)
