„Respublikos„ savaitės žmonės – vėl laisvės gynėjai. Po dviejų dešimtmečių jie ne visi atvyko į Sausio 13–osios iškilmes. Vienų jau nėra. Jau 20 metų nėra.
Dar kiti neatvažiuoja, nevaikštinėja Parlamento vestibiulyje, koridoriuose, nes bijo pravirkti. Išvydę draugus. Per kelis dešimtmečius pasikeitusius. O tie, kurie atvyksta, norėdami dar kartą patirti tą svaigiąją nuotaiką su mirties dvelksmu, ir džiaugiasi, ir kartu jaučia kartėlį. Kadaise kažko būta daugiau. Gilesnio, švaresnio. Teisingesnio. Nors tarsi ir neteisinga jaunystėje ruoštis žūti. Jei desantininkai šturmuotų Seimą. Tačiau tada būta kažkokio daug galingesnio Tėvynės jausmo. Be jokio kartėlio. Ir to kažko nenurašysi jaunystei praėjusiai.
Ne visi jie atvyksta. Nes jau du dešimtmečius kapuose. Arba neatvyksta, nes finansiškai jau neišgali. Ar automobiliukas per prastas. Galbūt varžosi žmogus atsidurti tarp sėkmingiau gyvenančių savo buvusių bendražygių. Nes dabar su žmonėmis susitikti jau reikia įvairiausių prestižą signalizuojančių menkniekių. Įvairiausių reveransų, niuansų. Diplomų. Reikšmingos tarnybos. Įtakingų pažinčių. O tąkart reikėjo tik vieno. Drąsos. Ir dar vieno dalyko. Labai mylėti Tėvynę.
Atvykę į Sausio 13–osios iškilmes, apžiūrinėdami istorinių fotografijų stendus, jie ieško savęs. Ne veido, bet tos buvusios savo sielos. Ieško to prarasto laiko, kurio valiuta buvo drąsa. Į jokias kitas valiutas neišmainoma. Nedevalvuojama. Jie sugrįžta į Parlamento koridorius, vestibiulius ir kitokias erdves. Ir regi jose tas jau nematomas maišų, virbų, plytų, dujokaukių barikadas. Tarsi įeina atgal. Į save labai drąsų, ryžtingą ir jauną. Savotiškai ramų. Nes tarp draugų. Ir tuos balsus tarsi girdi iš lauko – vyrai, laikykitės! Mes su jumis!
Jie susitinka su buvusiais bendražygiais ir juos mato kaip liudininkus. Tik jie gali paliudyti vieni kitų drąsą mylėti Tėvynę. Todėl jie susitinka. Kad atsigautų, sustiprėtų morališkai. Tarsi niekas nepasikeitė, drauge. Mes vis dar čia.
O paskui jie išsiskirstys. Į savo gyvenimus. Išskyrus žuvusius, kurie niekada nesusitiks. O gyvieji išsiskirstydami vis vien pagalvos. Ne garsiai. Mintimis. Kad į šventę neįveltų sarkazmo.
Drauge, kodėl dabar niekas taip aiškiai, taip tiksliai nesako? Mes su jumis? Drąsa mylėti Tėvynę kodėl devalvuojama? Kodėl piniginės turinys svarbiau? Nors piniginėse kėpso tik mainams skirti bankiniai popierėliai. Už juos drąsos ir meilės Tėvynei juk nenusipirksi. Kodėl patriotizmas, kadaise pakėlęs žmones ginti savo valstybę, dabar tapęs pajuoka. Iš jo gali ciniškai pasišaipyti bet koks lietuviškai su anglišku akcentu plepantis klerkas. Naiviai vartydamas akytes. Ir pareikšti – žmogau, tu atsilikęs. Tavo mąstymas ne globalus, bet provincialus.
Drauge, juk mes gynėme ir apgynėme kitokią Lietuvą. Mes nenorėjome apginti teisę turėti savo valstybėje tiek ciniškų, kosmopolitiškų klerkų. Tarsi per klaidą gimusių čia ir turinčių lietuviškas pavardes. Drauge, ar tai mes šitą miražą apgynėme? Ar ko nors nesupainiojome? Savo jaunose, maištingose, karštakošiškose vizijose. Ar tai mes gynėme žmonių teisę prarasti savo Tėvynėje bet kokį pragyvenimo šaltinį. Iš nevilties susikrauti lagaminus ir emigruoti. Juk ne už neviltį mes lindome po tankų vikšrais. Ne už neviltį, ne už žmonių įpainiojimą į bankų palūkanas, kadaise davėme priesaiką. Ne, mes gynėme žmonių viltį. Gyventi laisvai ir teisingai. Gyventi valstybėje, svetimų nekomanduojamoje. Už ją meldėsi žmonės, degė žvakes, kūreno laužus. Už ją šalo, budėjo naktimis ir net ruošėsi žūti. Ne, mielas drauge, kažkas pakeitė mūsų gražiąją viziją. Supurvino. Prikrovė balasto.
Ir jie būtinai pagalvos. Ne garsiai. Kad į šventę neįveltų sarkazmo. Pagalvos, kad prieš 20 metų jų pasaulis buvo aiškus ir paprastas. Be jokių suveltų, priveltų minčių. Aiškiai žinojo, kas priešas, kas išdavikas, kas draugas. Aiškiai žinojo, kad yra Lietuvai reikalingas, nepakeičiamas ir savo vietoje. Dabar to tikrumo mažiau. Net dėl paties Parlamento. Gal dabar, jei kas pašauktų jį ginti, dalis gynėjų susipainioję rautų į Briuselį. Prie faktinio Lietuvos parlamento. Nors ne. Jie ten nevažiuotų. Nes Lietuva yra čia.
Lietuvai jau prieš 1000 metų, tada prieš 20 metų, dabar per amžius reikės laisvės gynėjų. Kol jie bus – bus ne tik žodis Lietuva.
Olava STRIKULIENĖ
