Juodosios jūros dugne britų mokslininkai atrado 150 kartų už Temzę vandeningesnę upę su krantais, intakais, slenksčiais, salpomis ir netgi kriokliais.
Jei ši upė tekėtų sausuma, o ne jūros dugnu, ji būtų šeštoji pagal vandeningumą upė pasaulyje, teigia tyrimą atlikę Lydso universiteto (D. Britanija) mokslininkai, povandeniniu robotu tyrę jūros dugną netoli Turkijos krantų, praneša britų dienraštis „Daily Mail“.
Ši povandeninė upė, kurios gylis vietomis siekia 34 metrus, o plotis – daugiau nei 800 metrų, teka iš Viduržemio jūros per Bosforo sąsiaurį į Juodąją jūrą. Jos vanduo dėl didesnio Viduržemio jūros druskingumo yra tankesnis, nei Juodosios jūros, todėl šis srautas jūros dugnu teka lyg atskira upė, išsigraužusi jame savo vagą su stačiais krantais, turinti savo intakus ir per potvynius „apsemiamas“ slėnio dalis, sakoma pranešime.
Pasak mokslininkų, šis atradimas gali padėti atsakyti į klausimą, kaip vandenynų gelmėse toli nuo krantų ir upių sunešamų maistingųjų medžiagų gali egzistuoti gyvybei palankios sąlygos. Povandeninės upės, pirmoji iš kurių buvo atrasta Bosforo sąsiaurio prieigose, giliavandeniams organizmams būtinas medžiagas į vandenynų dugną atneša kartu su nuosėdomis.
Povandeninė upė ties Bosforu turi savo vagą, intakus ir salpas. Lydso universiteto iliustr.
„Vanduo tokių povandeninių upių vagose yra tankesnis už jį supantį jūros vandenį, nes didesnis jo druskingumas, be to, jame yra daug nuosėdų, – sakė šio tyrimo vadovas, Lydso universiteto daktaras Danas Parsonsas. – Jis teka jūros šelfu ir leidžiasi į vandenyno gelmių dugną panašiai kaip sausumos upės“.
Mokslininko teigimu, tokios povandeninės upės yra gyvybiškai svarbios gyvybei vandenynų gelmėse palaikyti. Jos yra tarsi vandenynų gelmes maitinančios arterijos.
Pasak okeanografų, vandenynų dugnas primena jūrų pasaulio dykumas, tačiau povandeninės upės gali iš toli atplukdyti gyviesiems organizmams būtinų maisto medžiagų.
Britų mokslininkai teigia aptikę tik viena pagrindinį sausumos ir povandeninių upių skirtumą: esą tose vietose, kur jūros dugne tekančios upės vaga daro vingį, vandens verpetai sukasi į priešingą pusę, nei sausumos upėse.
Pasak dienraščio, mokslininkai, remdamiesi daugelyje pasaulio vandenynų sonarų atliktais dugno matavimais, seniai spėjo egzistuojant povandenines upes. Tačiau iki šio laiko nebuvo pavykę aptikti tokių upių vagose tekančių srovių. Viena didžiausių vagų vandenyno dugne aptikta prie Brazilijos krantų, kur Amazonė įteka į Atlanto vandenyną. Nors atrastoji povandeninė upė Juodojoje jūroje yra daug mažesnė, jį patvirtina, kad tokios upės teka ir dabar, sakoma pranešime.
Daktaro Parsonso teigimu, povandeninės upės Juodojoje jūroje ilgis tėra apie 60 kilometrų: vėliau ji pasiekia jūros šelfo kraštą ir pranyksta gelmėse. Upės srovės greitis – maždaug 6,4 km/h, per vieną sekundę jos vaga prateka 22 000 kubiniai metrai vandens. Tai 10 kartų daugiau, nei Reine, vienoje didžiausių Europos upių. Jos debitas – kiek daugiau nei 2000 kubinių metrų per sekundę.
