Kvinso universiteto (Kanada) mokslininkai kuria robotizuotą sistemą, kuri bus skirta Žemės orbitoje besisukantiems 8000 dirbtinių palydovų aptarnauti ir remontuoti.
Visi šie aparatai yra nepasiekiami vien dėl didelių ekonominių tokios operacijos kaštų. Palydovui sugedus ar tiesiog išsekus jo kuro atsargoms jis paprastai tampa pavojų keliančiomis kosminėmis „šiukšlėmis“.
„Visi jie sudaryti iš mechaninių sistemų, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau suges“, - teigia projektui vadovaujantis Kvinso universiteto elektrotechnikos ir kompiuterių inžinerijos profesorius Michaelis Greenspanas. Tačiau kaip pasiekti už daugelio tūkstančių kilometrų esančius palydovus? Pilotuojami erdvėlaivių skrydžiai yra pernelyg brangūs, o iš Žemės valdomų telerobotinių sistemų kol kas nėra.
Greenspano siūlomas problemos sprendimas - speciali sekimo programa, kuri leistų autonominiams kosminiams aptarnavimo aparatams (Autonomous Space Servicing Vehicle, ASSV) tiesiogine prasme pagriebti sugedusį palydovą iš jo orbitos ir nutempti į remonto įrangą turintį orlaivį ar erdvėlaivį. Atlikus šią operaciją, tolimesnis taisymas naudojantis nuotolinio ryšio įrenginiais būtų gerokai paprastesnis.
„Toks remontas nebūtinai turi būti atliekamas realiuoju laiku, kadangi remontuojamas objektas nekeičia savo padėties. Žmogus gali naudotis telerobotinėmis priemonėmis ir daryti viską, ką reikia“, aiškina mokslininkas.
Tyrinėtojų komanda ASSV sistemą kuria bendradarbiaudama su aeronautikos kompanija „MDA (McDonald-Detweiller Associates) Space Missions“, kuriai anksčiau jau yra tekę kurti nuotoliniu būdu valdomą erdvėlaivių manipuliatorių „Canadarm“. Ji atsakinga už visas Kanadai priklausančias Tarptautinės kosminės stoties sistemas.
Esminis techninis iššūkis, kylantis norint sugauti skriejantį palydovą - kompiuterinės vaizdo atpažinimo sistemos patikimumo užtikrinimas. Kadangi šie palydovai sukasi aplink Žemę geosinchroninėse orbitose, robotizuota sistema pirmiausia turi atpažinti palydovą, nustatyti jo judėjimo parametrus ir prisiderinti prie šio judėjimo. Tik po to gali būti atliekama „gaudymo“ operacija. Dėl sudėtingų apšvietimo sąlygų kosminėje erdvėje įprastinės vaizdo kameros pasižymi tik ribotomis pritaikymo galimybėmis. Mokslininkai vaizdui atpažinti tikisi pritaikyti šviesos spindulių pagrindu veikančią radaro sistemą LIDAR. Šios sistemos pajėgumų visiškai pakaktų, kad būtų gautas pakankamai tikslus palydovo paviršiaus geometrijos atvaizdas.
Kvinso universiteto mokslininkų grupė jau sukūrė programą, kuri tokiai sistemai leistų identifikuoti palydovą, nustatyti jo poziciją ir sekti jį realiuoju laiku. Tolimesniems tyrimams jie užsitikrino Kanados Gamtos mokslų ir inžinerinių tyrimų tarybos (Natural Sciences and Engineering Research Council, NSERC) finansavimą.
