Jaunosios kartos vengrų režisieriaus Gyorgi Palfi debiutas “Žagsėjimas” (“Hukkle”) - dar vienas neįprastai apie įprastus dalykus kalbantis filmas. Kūrinyje apsieinama be teksto, tačiau filmo koncepciją perteikia ir ją įprasmina ištisa garsų jūra, ritminga jų simfonija, kurios pasikartojančiu elementu tampa prie kelio sėdinčio ir žagsinčio senuko motyvas.
Pasitelkęs vaizdą ir garsų mozaiką, režisierius originaliai pasakoja, atrodo, niekuo neypatingos gyvenvietės istoriją, neakcentuodamas paties žmogaus. Taip geriausiai juntamas kaimelio gyvenimo ritmas, jo tėkmė, abejingai stebima žagsinčio senuko. Taip monotoniška realybė tampa susidomėjimą keliančiu, buitines detales išryškinančiu ir savotiško žavesio jiems suteikiančiu elementu.
Žmogus lyg per garsą palaiko ryšį su gamta, akompanuoja jai ir gyvena į taktą gamtos ritmui: viskas priimama natūraliai, viskas taip ir turi būti. Į vieną darnią melodiją liejasi žmogaus niūniavimas, knarkimas, čepsėjimas, džiaugsmingi šūkiai ir vėjo gaudesys laukuose, sutriušusio medžio girgždėjimas, bitės dūzgimas ar dvesiančio katino gargesys.
Specifinės stilistikos filmas sumontuotas iš smulkmenų ir detalių, kurioms paprastai neteikiame reikšmės, tačiau jos lemia pagrindinius gyvenimo ir būties dėsnius. Filmo autorius įsiveržia į oro, vandens ir žemės erdves. Prasibrauna net iki augalų šaknų, - perfrazavę galėtume sakyti, iki kaulų smegenų.
Gyvenimas teka uždaru ratu ir žemėje - slieką doroja besirausiantis žemėje kurmis, kurį kastuvu pridaužiusi moteris numeta šuniui, ir povandeniniame pasaulyje - smulkesnę žuvį praryja stambesnė, o šią pagauna žvejys ir patiekia ant stalo.
Vienintelis dalykas, kuris trumpam sugriauna kaimo idilę, yra neva žemės drebėjimas. Tačiau šį “nesusipratimą” sukelia kompiuterinis lėktuvėlis, įmontuotas į filmo juostą. Trumpam nutrukęs senuko žagsėjimas atgimsta ir gyvenimas vėl stoja į savo vėžes. Kai niekas nesikeičia dešimtmečiais.
Čia pasakojama garsais. Jie viską pasako.
