Dramaturgo Williamo Shakespeare`o (Viljamo Šekspyro) antkapyje iškaltas prakeikimas galėjo apsaugoti jo palaikus nuo ekshumavimo, teigia vienas akademikas.
Iškasti mirusiųjų kaulus W.Shakespearo laikais buvo įprasta. Tai buvo daroma dėl religinių ar mokslinių priežasčių. Dažnai palaikai būdavo iškasami, kad atsirastų vietos kitiems kapams, ir paliekami sąvartynuose ar net panaudojami kaip trąšos.
1616 metais miręs anglų dramaturgas taip bijojo, kad tas pats nenutiktų jo palaikams, kad jis ant savo antkapio Švč.Trejybės bažnyčioje Straforde prie Avono nusprendė iškalti eiliuotą prakeiksmą.
"Gerasis drauge, dėl Jėzaus meilės nedrįsk / Kasti čia esančias dulkes; / Tebus palaimintas, saugantis šiuos akmenis / Ir prakeiktas, judinantis mano kaulus", - perspėja užrašas.
Daktaras Philipas Schwyzeris (Filipas Švaizeris), dėstantis Ekseterio universitete, sakė: "W.Shakespeare`as buvo neįprastai apsėstas laidotuvių ir ekshumavimo baimės. Rūstus užrašas ant plokštės bent iš dalies prisidėjo prie to, kad taip ir nebuvo rimtų bandymų atverti kapą".
Ph.Schwyzeris, kuris šią idėją tyrinėja naujoje knygoje "Anglų Renesanso literatūros archeologijos" (Archaeologies of English Renaissance Literature), pridūrė: "Ši epitafija yra paskutinis, bekompromisis jo pasisakymas visą karjerą jam rūpėjusia tema".
Asmeninis košmaras atsispindi tokiose dramose kaip "Hamletas", "Romeo ir Džiuljeta" bei "Ričardas III".
Nerimo ženklų dėl nederamo elgesio su palaikais ar jų iškasimo galima aptikti mažiausiai 16-oje W.Shakespeare`o dramų iš 37. Šis nerimas dažnai būdavo didesnis už pačios mirties baimę, pažymi tyrinėtojas.
