Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai prieš dešimtmetį Vladimiras Putinas pirmą kartą tapo Rusijos prezidentu. Dabar jis sėdi premjero kėdėje ir planuoja grįžti į Kremlių 2012-aisiais. Rusijos analitikai prieštaringai vertina V.Putino valdymo dešimtmetį ir jo padarinius Rusijai.
1999-ųjų gruodžio 31-oji Maskvoje buvo paskutinė šimtmečio, regėjusio revoliuciją ir komunizmo žlugimą, diena. Tolimieji Rytai jau buvo pasitikę naują tūkstantmetį, kai tarsi iš dangaus trenkė netikėta žinia: atsistatydino Borisas Jelcinas, pirmas posovietinės Rusijos vadovas. Jo vietą užėmė menkai žinomas šnipelis Vladimiras Putinas. Tuo metu Rusijos ekonomika buvo ties žlugimo riba, šalyje tebevyko karas su Čečėnija.
Kietas ir šiurkštus
"V.Putinas atėjo į virtualią žlugusią valstybę", - sako Sergejus Karaganovas, buvęs B.Jelcino patarėjas, dabar - Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos dekanas. Jo akyse keitėsi ir Rusija, ir V.Putinas. Apie pastarąjį jis sako: "Protingas, sumanus, tvirtas, kartais šiurkštus. Jis - gatvės vaikinas, tapęs patyrusiu politikos funkcionieriumi ir manipuliatoriumi." Tai apibūdina V.Putino įvairiapusiškumą: jis vienodai gerai jaučiasi ir apsivilkęs prabangią eilutę diskutuodamas ekonomikos klausimais su pasaulio vadovais, ir laidydamas juokelius su kareiviais jų žargonu. Žmonių nuomonė apie jį per dešimtmetį pasidalijo. Daugelis paprastų rusų dėkingi V.Putinui už didesnius algalapius, tačiau kiti mano, kad politinės ir žodžio laisvės kaina - pernelyg didelė.
Ramybė po chaoso?
Vienas pirmųjų V.Putino žingsnių buvo Michailo Kasjanovo paskyrimas premjeru. Šiandien M.Kasjanovas - didžiausias V.Putino priešas. "Jis buvo ir yra senas KGB kadras, kuris vadovauja ir vertina visus įvykius bei ateitį iš šio požiūrio taško: kaip kontroliuoti visuomenę, kaip neleisti žmonėms tiesiogiai dalyvauti, nes tai rizikinga", - sako M.Kasjanovas apie buvusį bosą.
Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas su tuo nesutinka. V.Putino politinę sėkmę jis sieja su rinkėjais, kuriems jau iki kaklo buvo įgrisęs chaosas, atėjęs į posovietinę Rusiją drauge su demokratija. "Jie manė, kad reikia stipraus lyderio. Ir tada pasirodė V.Putinas. Jį parėmė daugybė rusų, kurie dar tikėjosi, kad gyvenimas pasikeis į gera. Štai kodėl V.Putinas nuo pat pradžių sulaukė labai stiprios visuomenės, piliečių paramos."
Įtempti santykiai
2006 metais V.Putinas buvo Didžiojo aštuoneto viršūnių susitikimo jo gimtajame Sankt Peterburgo mieste šeimininkas. Rusija ir daugelis rusų pradėjo puoselėti ambicijas atgauti supervalstybės statusą, tačiau Maskvos santykiai su Vakarais taip ir liko įtempti. Ypač didelį Rusijos įtūžį sukėlė NATO plėtra į Rytus. Per Rusijos karą su Gruzija JAV ir daugelis Europos politikų palaikė Gruziją.
"Rusija iškilo Vakarams kaip kažkas labai svetimo, ji nėra tikra partnerė, bet nėra ir grėsmė, santykiai labai dviprasmiški", - sakė Oksana Antonenko, Londono strateginių tyrimų instituto Rusijos ekspertė. Tačiau ji įsitikinusi, kad V.Putinas jau užsigarantavo teigiamą vietą Rusijos istorijoje. "Po 50, 100, 200 metų jis bus vertinamas kaip žmogus, išgelbėjęs Rusiją nuo žlugimo."
Tuo nėra tikras S.Karaganovas: "Pažangos kaina vis didesnė: akivaizdi korupcija, neregėta centralizacija, jokių paskatų ekonomikai augti. Jei per kelerius ateinančius metus tai pasikeis, jis bus vertinamas kaip prieštaringas, bet didis politikas. Jei ne, mūsų laukia nuosmukis, o V.Putinas bus laikomas populiaria asmenybe, kuriai galiausiai nepavyko."
