Fortepijono muzikos vakaras - reiškinys, turintis šlovingą istoriją. Istorija, padabinta tiekos laurų ir erškėčių vainikų, kad po jais trumparegė nūdiena vargiai beįžvelgia aukštumas ir skrydžius. Nei - dėl ko labiausiai tenka krimstis - klasikinės šio reiškinio esmės.
Klasikinės, nukeliančios į Goethe laikų muzikos Olimpą, klasikinės, prikeliančios iš Letos užmaršties legendinius A. Schnabelio arba W. Backhauso „Klavierabendus“.
Nes mūsų, tiek jau linksniuojamo (o andai grakščiau - dekadansu - vadinamo) postmodernizmo laikais tie linksniai - provincialios jų galūnės - susikopuliavo į barbarišką mauzoliejų. Atskirai paimtos šalies kultūrai. Kuris užstoja tai, kas vadinama klasikine kultūra. Galime džiaugtis bent tuo, kad mus retsykiais pasiekia jos atšvaitai - didi paguoda ir viltis skandalingu eurovizinės profanacijos tarpulaikiu.
Tačiau nuvykime šalin kibias amžinai nesavalaikių apmąstymų harpijas. Sugrįžkime į birželio 6-osios įsimintiną vakarą Nacionalinėje filharmonijoje. „Vilniaus festivalis“. Pianistas Barry Douglasas. Programos triumviratas: Schumannas, Brahmsas, Schubertas. Vėlyvieji kūriniai. R. Schumanno Trys fantastinės pjesės, op. 111, J. Brahmso Fantazijos op. 116, F. Schuberto Sonata B-dur, D 960.
Pianizmas. Programa. Interpretacija. Kariatidės, remiančios klasikinę vakaro darną.
Barry Douglaso pianizmas santūrus. Jis nesišvaisto efektingais pasažais ir vulkano emocijomis. Saikas ir dar kartą saikas - tarsi epigrafas, tarsi raudona gija, einanti nuo pirmos lig paskutinės natos. Tačiau pianistas seikėja dosniai. Ir tiksliai. Brangindamas kiekvieną natą, kiekvieną kompozitoriaus ir savo mintį. Jaučiantis taurią pagarbą karališkajam instrumentui. Tai ir sudaro didžiausią efektą.
Pianistinės priemonės, kurios vadinamos gražiu graikų žodžiu „technika“, - kažkur giliai muzikos viduje. Beveik nematomai tūno, bet audinys - kaip ant delno. Galime kaip perlus suskaičiuoti garsus. Gėrėtis jų atspalviais ir tonais. Sidabriniais ir aksominiais. Tviskančiais ir matiniais.
Tokį pianistą nedrąsu vadinti virtuozu. Jis nesimėgauja savo pianistine narsa. Jis jaunystės šėlsmą atmainęs į brandžią rimtį. Ir - bene tik kartą - jau skambant bisui, C. Debussy preliudui iš siuitos „Pour le piano“, B. Douglasas nusileido publikos ovacijoms - akimoju mestelėjęs glissandi, akordų pliūpsnius ir šuoliavimą Assez animé.
Saulėlydžių kūrybą palygintume su asmens metraščiu. Potyrių ir išgyvenimų raukšles čia išlygina ramus brandžių metų žvilgsnis. Ir - dramatiškų jausmų sūkuriai bei akivarai - jei yra, tai kaip prisiminimas. Šviesus, gal liūdnas. Gal braukiantis paskutinį brūkšnį. Ir dažniausiai tylus...
B. Douglasas keri savo piano. Gebėjimu atsitraukti, įsitraukti, panirti į subtiliausių niuansų gelmes. Čia kaip atsivėrimas - visi lėtieji J. Brahmso ciklo intermezzi. Skausmingas e-moll maldavimas. E-dur išpažintis mezzo voce. Neįtikėtinas pirmojo e-dur trapumas - tarsi jau A. Skriabino vizijų. O vėliau - pamėkliškame Sonatos pagrindinės temos pianissimo.
B. Douglasas užburia savo laiko pojūčiu. Adagio ar Ziemlich langsam - dar per greit. Muzika tarsi stingsta į magišką kristalą. Bet - laikas nesustoja - nuolat girdim duslią jo eigastį.
Piano ir lėto tempo epizodų arkada - viena iš programos jungčių. Suprantama, kaip atsvara - kreisleriško temperamento protrūkiai. Čia ypač jaučiama Schumanno ir Brahmso sielų giminystė. Vėlgi programos sąsajos - galvotrūkčiais lekia pradžios Sehr rasch, kapričio g-moll Passionato, garsų bakchanalija baigiamajame kapričio d-moll. Bet ir aukščiausio dramatizmo viršūnėse B. Douglasas lieka ištikimas savo išpuoselėtam saiko jausmui.
Beje, dešimt pirmosios koncerto dalies pjesių sieja ir pavadinimo panašumas. Fantastinės pjesės - fantazijos. Schumannas pabrėžia nuotaiką, Brahmsas - žanrą. B. Douglasas dar labiau suartina kūrinius, skambina juos tarsi improvizuodamas.
Schuberto Sonatos atlikimas pranoko didžiausius lūkesčius. Galime tik spėlioti, iš kur toks B. Douglaso muzikinio mąstymo nuoseklumas, apimantis visas interpretacijos sudedamąsias. Dovana iš aukščiau, prigimtis, talentas, mokykla?
Padalos ir dalys tarpusavy jungiamos rezonuojant dinamikos, tempų, tembrų, štrichų, melodinių ir faktūrinių struktūrų prasmėms. Loginiai kirčiai - kaip kelrodžiai. Grėsmingus I dalies boso trelius - fatališką preiktą - finale atkartoja mįslingos oktavos šauktukai. Milžiniškas I dalies temų perdirbimo pakilimas aidu atsiliepia finalo kodos džiūgavime. Išdainuotos Lied intonacijos kaskart vis grąžina iliuzinę ramybę. Ir vis tas magiškas besikartojantis pianissimo.
Euforijos apimta publika stovėdama išlydėjo pianistą. Tačiau reikia padėkoti jai pačiai. Mūsų, kasdienybės triumfo laikais lankytis fortepijono muzikos vakare - individualaus kultūrinio fronto žygdarbis. Ir ne toks jau mažas. Neabejoju, man pritartų R. Schumannas - patyręs kovotojas su filisteriais. Ypač jei žinotų, kad šių laikų kasdienybė ne tik jaukiai murksi, bet ir pergalingai riaumoja...
