Frazę „privilegijuotų interesų zona“ sugalvojo Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas po 2008 m. karo su Gruzija, kai Rusijos retorika tapo itin aštri. Įvykiai Baltarusijoje ir Kirgizijoje paskutines dvi savaites buvo kuklus realybės patikrinimas ir parodė Rusijos neoimperialistinių ambicijų tuštumą tarp šalių, kurios kažkada buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje.
Rusija ilgai norėjo Vakarus išlaikyti atokiai nuo savo „kiemo“. Šis noras iš dalies patenkintas, kadangi Amerika ir ES dabar pačios sprendžia savas problemas. Visgi kivirčai dėl dujų su Baltarusija parodė muitų sąjungos tarp Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos, kuri yra naujo Rusijos dominuojamo ekonominio klubo branduolys, trapumą. Kruvini pogromai Kirgizijoje parodė, kad Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (posovietinių šalių karinis aljansas) yra tik fantazija.
Kivirčydamasi su Minsku Rusija pradėjo nutraukti dujų tiekimą artimiausiai sąjungininkei, mat Baltarusija įsiskolino apie 200 milijonų JAV dolerių, o Aleksandras Lukašenka, Baltarusijos prezidentas, įsakė nutraukti Rusijos dujų tranzitą į ES, nes ji taip pat skolinga. Birželio 24 d. „Gazpromas“ atnaujino dujų tiekimą, tačiau Baltarusija toliau laikėsi savo pretenzijų. Tai – nebe pirmas ir turbūt nepaskutinis kivirčas su Baltarusija. Nepaisydami A. Lukašenkos autoritarizmo ir antiamerikanizmo, Rusijos pareigūnai niekinamai jį vertina dėl pažadų laužymo ir sutarčių nesilaikymo. Jis meistriškai sugebėjo gauti dideles subsidijas iš Rusijos, baksnodamas jai į akį ir kurstydamas prieš ES. Be to, praėjusiais metais Baltarusija atsisakė pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją, todėl rusai uždraudė Baltarusijos pieno produktus. Neseniai A. Lukašenka nusprendė suteikti prieglobstį Maskvos nemėgstamam Kurmanbekui Bakijevui. Galų gale Minskas kenkė muitų sąjungai su Kazachstanu ir Rusija, taigi pastaroji atsakė įprastu ginklu – dujų čiaupais.
Savo santykiuose su kaimynėmis Rusija daugiausia pasikliovė prievarta. Maskva neišliejo nė vienos ašaros, kai Kirgizijoje K. Bakijevas buvo nuverstas nuo valdžios. Praėjusiais metais Rusija skyrė 2 milijardų JAV dolerių paramą Kirgizijai mainais į Kremliaus reikalavimą uždaryti amerikiečių karinę oro bazę, o K. Bakijevas leido amerikiečiams likti ir taip padidino bazės nuomos kainą.
Kai birželio mėnesio pradžioje kirgizai susidūrė su uzbekų mažuma pietiniame Kirgizijos mieste ir laikinoji šalies vyriausybė kreipėsi į Rusiją dėl karinės paramos, Kremlius atsitraukė. Tai galėjo būti ilgai laukta Rusijos galimybė parodyti dominavimą savo „kieme“, tačiau, pasak oficialios Rusijos versijos, ji negali kištis į Kirgizijos vidaus reikalus. Iš tiesų Rusija neturi nei pajėgumų, nei valios tokiai intervencijai. Be to, Rusijos „sąjungininkės“, ypač Uzbekija ir Kazachstanas, netrokšta precedento, kai Rusijos kariai išsprendžia kaimyninės valstybės vidaus reikalus. Rusijos intervencija nesulauktų pritarimo ir šalies viduje: ksenofobija darbininkams imigrantams iš Vidurio Azijos ir Afganistano karo atsiminimai skatintų daugumos rusų nepritarimą rusų karių aukojimui Kirgizijoje.
Prieš 20 metų Michailas Gorbačiovas kilus etniniam konfliktui Kirgizijoje siųstų sovietų karius. Dabartinė Rusijos vyriausybė su visa nostalgija sovietmečiui tokių įsipareigojimų nebejaučia. Rusijos atsakas Kirgizijai davė aiškiai suprasti, kad „Maskvos bosai imituoja imperines ambicijas tuo pačiu būdu, kaip jie imituoja demokratiją“.
Pagal „The Economist“ informaciją parengė Kristina Puleikytė
