Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) 2008 m. liepos 24 – rugsėjo 6 d. vyks Sigitos Maslauskaitės tapybos darbų paroda.
Penki postulatai, kuriais grindžiama šioje parodoje eksponuojama Sigitos Maslauskaitės kūryba:
1.Tapybos darbų ciklas sukurtas laikantis nehedonistinės „lietuviškos tapybos” principų.
2.Tapybos „kūną” norima paversti paveikslo „kūnu”: kūrinio forma (formatas, spalvinis sprendimas, paviršius) ir turinys (kompozicija) privalo būti neatskiriami.
3.Kūrinio pavadinimą dažnai lemia jau užbaigta jo forma, tai, kas paveiksle „pasirodo“: ar jis virsta kontempliatyviu, būties lengvumu dvelkiančiu kūnu, ar įgauna sunkiasvorio šiaurietiško ekspresionizmo bruožų.
4.Kompozicijose, išlaikant atpažįstamą žmogaus figūros motyvą ir antropomorfinius elementus, siekiama, kad kūrinyje dominuotų ne literatūrinė, bet tapybinė raiška.
5.Kūrybos procesas neturi būti susijęs su romantišku troškimu „išreikšti save”.
„Kūrybos procesas yra paslaptis ne tik žiūrovui, bandančiam iššifruoti menininko kodus, bet ir pačiam kūrėjui, mėginančiam, pasigavus žodį ar garsą, neapčiuopiamą idėją įkūnyti į medžiagą, paversti ją atpažįstamu ženklu; tam tikras metafizinis veiksmas, kai kovoje su besipriešinančia materija ši galiausiai prabyla atskleisdama pavidalus, kurių niekad pats nebūtum atradęs ar išmąstęs: menininkas procese dalyvauja tik kaip tarpininkas, per kurį tai ateina, kad būtų atpažinta (tarpininko padėtį pripažįstantis dailininkas dažnai pamiršta, kad taisyklės reikalauja darbus pasirašyti). Būtent tokį kūrinio ir kūrėjo santykį labai taikliai nusako Sigitos parodos pavadinimas „Pasirodymai“. Pati dailininkė prisipažįsta niekad nežinanti, kokį pavidalą įgaus baigta forma: virs „Gėle“ ar „Šv. Jono Krikštytojo galva“, „Lietumi“, „Moline liepsna“ ar „Antropomorfiniu peizažu“...
Antropomorfiniais galima vadinti visus Sigutės paveikslus. Tapybos procese jie kaip mėsa apauga riebiais, ekspresyviais potėpiais, virsdami ne daiktais (paprastai apie paveikslą kalbama kaip apie prekę, geriausiu atveju, meninį produktą), bet keistomis, aistros, vidinės energijos ir žmogiškų bruožų turinčiomis būtybėmis: jos alsuoja, markstosi, kužda, dūsta gan ankštoje galerijos erdvėje, bando pasislėpti, kompleksuoja, aikštingai grumiasi dėl erdvės... – yra gyvi. Galimas daiktas, kad tai tik mano subjektyvios impresijos, kylančios iš asmeninio patyrimo ir polinkio mitologizuoti, bet, man atrodo, būtent emocinis išgyvenimas, kurį žiūrovas patiria akistatoje su paveikslu, ir yra tas svarbiausias aspektas, leidžiantis kalbėti apie tapybą, išeinančią už netikslaus, paviršutiniško apibrėžimo „tapyba – tai yra aliejus ant drobės“ ribų. “
Ištrauka iš Irmos Balakaukaitės straipsnio „Pasirodymai. Sigitos Maslauskaitės tapybos paroda Palangoje“ (7 meno dienos, Nr. 757, 2007 05 25)
