Ne nuo pat ryto jaučiau, kad šiandien šventė ir anokia čia šventė, bet... Nesu iš tų nuostabių vyrų, kurie apipila savo moteris dovanomis ar siurprizais, be priežasties dovanoja gėles ar kniaukia serenadas po langais versdami sentimentaliai dūsauti net irzliausias kaimynes. Tiesiog kartkartėm prisiminęs šitą faktą stengiuosi nors kiek kompensuoti tokio dėmesio stoką, bet giliai širdyje tikiu, kad veiksmais savo jausmus parodau pakankamai stipriai. Juk svarbu ne kiekybė, o kokybė, a?
Na, bet žinau, kad jai svarbu jog bent kiek pasiduočiau šitam komerciniam triukui ir man malonu žinoti, jog turės ką papasakoti draugėms. Ach, tos moterys... Kita vertus, kiekvienas mano pasimeilinimas grįžta man su kaupu. Dažniausiai. Tos minties genamas ir pradėjau stengtis nuo pat ryto, kad vakare mūsų miegamajame būtų karščiau, nei įprastai.
Prisipažįstu, kad kava į lovą, labai banalus žingsnis, bet turint omeny, jog nežinau tiksliai, kokią kavą ji mėgsta, tai man gal net pačiam buvo didesnis malonumas, kad ji apsidžiaugė. Lėkštelėje suguldęs porą širdelės formos sausainių irgi vyliausi pasiuntęs žinutę be to didžiojo „aš tave myliu“. Jos šypsena – tiek man tereikėjo. Po to sekė įprasta rutina ir, tik atsibučiavus išvykstant į darbą, Mylima pažadėjo man siurprizą.
Mano fantazija šėlo žinant, kiek daug gali mano moteris... Mūsų biuras lyg ir pamiršo, kad šiandien Valentino diena, bet aš nuolat apie tai galvojau ir, rodos, akimis stūmiau pirmyn laikrodžio rodykles. Per pietų pertrauką neiškentęs išsiunčiau jai ilgesio ir subtilaus geismo pilną sms. Ji kaip mat įtraukė mane į žodžių žaidimą ir netrukus ėmiau jausti tvinkčiojimą žemiau pusiaujo. Šiaip ne taip nusiraminau, bet užkaitusios mintys nesiliovė kankinti.
Net pats stebėjausi sulaukęs darbo pabaigos. Tikriausiai, net neatsisveikinęs išskubėjau pro duris. Šoviau į pirmą pasitaikiusią gėlių parduotuvę ir prasibrovęs pro keletą ne labai skubančių vyrų nupirkau nedidelę, bet žavią puokštę kraujo raudonumo rožių, o paskui pakeliui namo dar stabtelėjau vyno. Prie buto durų irgi atsidūriau to nejausdamas, o širdis plakė smarkiau vos atidarius duris.
Tyliai grojo muzika ir ji tarpduryje, visa išsipusčiusi... Nustėrau kaip pirmokas. Tiesiog ta raudona suknelė buvo taip gundančiai apgulusi jos kūną, kad norėjosi ją dabar pat, lyg kokį saldainį, išpakuoti ir suvalgyti lėtai, pasimėgaujat. „Čia tau...“ – ištiesiau jai gėles ir gavau trumputį ryškiai raudonų lūpų bučkį. Ji tik krykštelėjo, kad ištepė mane lūpdažiu ir padėkojusi, viliokiškai siūbuodama klubais, nuėjo pamerkti gėlių. Mikliai vadavausi iš drabužių, bet išgirdau jos tolimą: „Turim nedaug laiko. Palįsk po dušu. Užsakiau mums staliuką restorane.“
Aš dar kartelį nusileidau ant žemės ir duše įsijungęs vėsesnį vandenį greit visai atvėsau. Na, tik niekaip negalėjau ištrinti iš atminties tų gundančių moteriškų linijų, kuriomis jau nuo pat ankstyvo ryto keliavo mano mintys. Lygiai taip ir per visą vakarienę, kad ir koks skanus buvo maistas, kad ir ką ji man kalbėjo. Dabar jau ne laikrodžio rodykles stumdžiau žvilgsniu, o tiesiog ryte rijau ją. Man teko vos keli „netyčiniai“ prisilietimai, užburiantis jos kvapas automobilyje, padorus artumas ir žudantis laukimas, kada pagaliau užtrenkęs buto duris galėsiu užkariauti ją su visa ta manyje verdančia jėga.
Neabejoju, jog ji tą jautė. Ji mėgavosi maistu, daug šypsojosi, garsiai juokėsi ir tyčia gundė mane tai apsilaižydama lūpas, tai pirštų galiukais perbraukdama mano ranką, tai žaisdama su maistu. Visą laiką kantriai iškentęs bent jau stovėjimo aikštelėje sugriebiau ją už pečių ir prispaudęs prie automobilio, visu savo kūnu, aistringai pabučiavau. Ji švelniai mane atstūmė ir teatrališkai ištarė: „Baik, dar kas pamatys!...”, kas nuskambėjo labiau kaip auditorijos pageidavimas, nei priekaištas man.
Laimė, kad namai buvo netoli ir neteko ilgai vargintis bandant susikoncentruoti į kelią. Dabar ji jau nesipriešino, kai mano ranka slydo šilkinėmis kojinėmis jos šlaunų vidumi ir net pati lifte skubėjo atsisegti paltą, kad man būtų lengviau prasibrauti iki jos nuostabaus kūno. Taip, pravėrus duris aš jau buvau visiškai pasiruošęs veiksmui, tačiau ji ir vėl mane sustabdė. „Taip, madam...“ – ir jau pats vadavausi iš drabužių, užuot plėšęs nuo jos viską iš eilės. Ji sekė mane žvilgsniu, o aš vyliausi, kad už paklusnumą būsiu apdovanotas.
Nesakiusi nė žodžio ji dingo vonioje. Nusprendžiau negaišti laiko ir nuėjau į virtuvę. Atidariau vyną, pripyliau taures, suradau šaldytuve sūrio ir alyvuogių. Ji jau laukė manęs svetainėje ant sofos. Dabar jau aš neskubėjau. Lėtai išdėliojau viską ant stalo, ramiai nuėjau įjungti muziką, bet negalėjau negirdėti jos karštų, nepasitenkinimo atodūsių.
Galiausiai šitą susivaldymo išbandymą laimėjau aš, kai neiškentusi, paskutinę akimirką, man artėjant prie jos, sugriebė mane už marškinių ir prisitraukė arčiau. Tikriausiai, nebereikia pasakoti, kokie įsielektrinę buvo mūsų kūnai ir kaip lakstė po kambarį žiežirbos, kai pagaliau galėjom nevaržomai vienas kitą glamonėti. Mano rankos lengvai slydo po jos suknute, o ji mikliai atsagstė mano marškinius nenutraukdama bučinio.
Skendo pirštai vienas kito plaukuose ir kaip išbadėję ragavome vienas kitą, kol mano kišenėje suvibravo telefonas. Iš pradžių nekreipėme dėmesio. Ji net smagiai sukrykštė ir netikėtumo, bet ilgainiui tai ėmė erzinti ir turėjau bent pažiūrėti, kas skambina. Šefas! Ji supratingai atsitraukė ir pritildė muziką, o aš, atsiliepęs, stengiausi kuo ramesniu balsu atsakinėti į jo klausimus. Atrodo, kad kai kam dabar buvo pats geriausiais laikas aptarti praėjusio mėnesio ataskaitą.
Stengiausi išlikti ramus, bet tai buvo itin sudėtinga, kai galiausiai neiškentusi mano Mylima ėmė ne tik gundančiai šokti aplink mane, bet ir nusimetė savo raudonąją suknelę likdama vien su nėriniuota liemenėle ir derančiais mažutėliais stringais. Kaip tyčia, klausimų lavina, rodos, tik įsibėgėjo... Varčiau akis ir visaip kaip rodžiau jai kaip nekenčiu savo šefo, bet negalėjau to seno krieno tiesiog pasiųsti velniop, nes manęs laukia karšta mergina.
O ji nieko ir nelaukė. Netrukus, mano kelnės ir apatiniai jau gulėjo ant grindų, šalia marškinių, o ji, katiniškai ropodama kilimu, artėjo link mano praskėstų kojų. Vidinės šlaunų pusės ir sustangrėjusios varpos glostymą dar galėjau pakęsti, bet kai ji savo minkštomis lūpomis apglėbė jau sudrėkusią galvutę ir lėtai judėjo aplink ją liežuvio galiuku, man užgniaužė kvapą. Stengiausi kvėpuoti lėtai, kai, tvirtai ranka sugriebusi už pagrindo, ji keliavo vis žemiau, bet širdis krūtinėje šėlo ir vargiai begalėjau išlaikyti tolygų balso toną.
Ji neatitraukė nuo manęs akių ir mėgavosi šitaip mane „kankindama“, lyg tikrindama, kiek tversiu. Kai laisva ranka ėmė žaisti mano išbrinkusiomis sėklidėms, nebeištvėriau. Nutraukiau šefą viduryje sakinio ir greitosiomis atsiprašiau teisindamasis, kad šeima mane kviečia vakarienės. Nelaukiau jo atsakymo ir tiesiog išjungiau telefoną. Jei jau gausiu pylos, tai žinosiu, kad buvo verta.
Pagaliau atėjo mano laikas numalšinti alkį ir nedelsiau nė akimirkos. Čia pat parverčiau ją ant kilimo ir vėl aistringai bučiavau jausdamas savo sūroką skonį ant jos saldaus liežuvio. Ji sugriebė mano kietutėlę varpą ir švelniai masažavo nukreipdama į savo sudrėkusią vaginą, bet dabar buvo mano eilė ją pakankinti...
Sugriebiau jos riešus ir prispaudžiau prie grindų. Ji vėl krykštelėjo iš pasitenkinimo: „O taip!” Man beliko tik urgztelėti kaip dideliam katinui ir su ta patenkinta šypsena leidausi žemyn. Jos ausys, kaklas, pečiai ir raktikauliai tirpo nuo mano glamonių. Lėtai slydau liežuviu tarp jos krūtų, kai ji išrietė nugarą, reikalaudama, kad atsegčiau liemenėlę. Kaip mat jos jautrūs speneliai atsidūrė tarp mano lūpų ir ne tik braukiau liežuviu aplink juos, bet ir švelniai krimsčiojau. Ir vieną, ir kitą. Jai patiko, o man patiko, kaip ji tyliai mykia iš malonumo išriesdama nugarą, kai mano liežuvis keliavo dar žemiau.
Jos susitraukinėjantys pilvo raumenys leido man suprasti, kaip labai ji sudrėkusi ir kaip labai ji norėtų, kad dabar pat į ją įsiskverbčiau, bet skubėti nebuvo kur ir aš, ignoruodamas savo tvinkčiojantį organą, kuo ramiausiai išbučiavau jos pilvelį, nuglosčiau minkštas šlaunis ir ėmiausi švelniai kandžioti jų vidų, vis artėdamas prie kruopščiai nudepiliuotų, iš susijaudinimo virpančių lūpyčių, kurios tiesiog blizgėjo blausioje šviesoje ir kvieste kvietė į vidų. Pakėliau akis ir pamatęs jos pakąstą lūpą supratau, kad arba paskubėsiu pats, arba ji neiškentusi griebs mane už plaukų.
Kruopščiai, plokščiu liežuviu perbraukiau per karštąją vietelę jausdamas jos nepakartojamą skonį. Lėtai, nuo pat išangės iki klitorio. Galiausiai prasibroviau pro jos švelnias lūpytes liežuviu ir virptelėjo mano vyriškumas vien nuo žinojimo, kaip ten karšta, drėgna, ankšta. Virpėjo ir jos raumenukai, kai broviausi giliau ir kai pakeičiau liežuvį pirštu įsisiurbdamas į prisirpusį klitorį.
Skliaudėsi jos šlaunys perspėdamos apie artėjantį orgazmą, o man pridėjus antrą pirštą ir kubai ėmė atsakančiai kartoti mano ritmą. Girdėjau tik jos gilėjančius atodūsius ir viskam pritariančias aimanas, jaučiau, kaip jos raumenukai vis stipriau sugniaužia mano pirštus ir tas pojūčių koktelis beprotiškai mane svaigino. Dar kartą nuvilnijus virpesiui per jos kūną, ji sustingo ir aš švelniais bučinukais keliavau link jos pravertų lūpų gaudančių orą. Pakštelėjau į skruostą ir atsitraukiau, kad galėčiau pasigrožėti, tuo palaimingu grožiu.
Netrukus ji pramerkė akis, atsisėdo ir nusišypsojo. Padaviau jai vyno taurę ir po nebylaus tosto jaučiau, kaip maloniai teka į kūną dar neatšilęs gėrimas kontrastuodamas su įkaitusia atmosfera. Jos akys irgi degė. Vėl nesakiusi nė žodžio ji padėjo taurę ant stalelio, paėmė mane už rankos ir aš vos spėjau padėti savo taurę vedamas į miegamąjį. Ar nesakiau, kad jos malonumas – mano malonumas? O mūsų naktis dar tik prasidėjo...
