Esame kritiški, labai kritiški, ypač savo valdžiai. Taip pat ir savo bendrapiliečiams, savo klimatui, apskritai savai geografinei platumai. Kritiškumas – viena iš puikiausių žmogaus savybių. Tačiau kai jis virsta manija, apsėdimu, tai jau savigriova.
Kas mus vienija?
Kartais tenka girdėti, kad net į savižudybes reaguojama savotiškai – esą „jie“ privedė prie to, suprask – net ir toks skaudus įvykis, asmeninė žmogaus drama, siejama su „korumpuotų pareigūnų politika“. Dar žingsnis ir žmonės, perskaitę kokį straipsnį laikraščiuose, reikšdami įniršį dėl valdžios politikos ims griauti savo namus. Verčiau pjautis venas ar skandinti savigailą „babatuke“ negu įvykdyti elementariausią pilietiškumo aktą – galų gale paliudyti dėl algų vokeliuose ar susiorganizuoti prieš neteisybę. Šiuo metu atrodo, kad dalis piliečių, protestuodami prieš partijų rietenas, nesiprausia ir nekuopia šiukšlių iš kiemų ir namų.
Pranešti apie nesėkmes, pabrėžti, kad esame blogiausi – gero tono ženklas. Bet kokia užuomina, kad gal nėra jau taip blogai, sutinkama nepritariamu niurnėjimu, pašaipomis. Atrodo, kad mus vienija vien mūsų išskirtinis nepajudinamas įsitikinimas, kad esame didžiausi nevykėliai. Toks įsitikinimas dažnai grindžiamas palyginimu su „visu pasauliu“. „Visas pasaulis“, t. y. visas kitas pasaulis, išskyrus Lietuvą, yra tobulumo, sąžiningumo ir, žinoma, materialinės gerovės įsikūnijimas. Tiesa, toks apibendrintas vaizdinys mažai turi bendra su tikrove. Taip įmanoma kalbėti, nes tiesiog stinga informacijos, žinių, gilesnio pasaulio įvykių suvokimo.
Daugelio piliečių ausims pranešimai apie žmogžudystes, nelaimingus atsitikimus, gaisrus skamba kaip gražiausia muzika. Godžiai siurbiamos tokio pobūdžio naujienos, kurias siūlo televizijos, o radijo laidų, kuriose pateikiamos nelaimingų atsitikimų suvestinės, reitingai muša visus rekordus. Dar vienas patvirtinimas: mes – blogiausi. Rodos, tai ir norėta išgirsti.
Išties ir kaip mes sugebame karaliauti visose įmanomose blogiausiose statistikose – avarijose, nelaiminguose atsitikimuose darbe? Tarpukario Lietuvoje, katalikiškoje šalyje, savižudybė buvo beveik negirdėtas dalykas, o dabar čia esame ryškūs lyderiai. Įvertinus šalies dydį, daugiausia netenkame ir emigruojančių žmonių. Akivaizdi savidestrukcija.
Nepasitenkinimo priežastys nėra akivaizdžios
Galima teisintis, kad kritika ir negerovių akcentavimas yra sąmoningo piliečio priedermė. Tačiau yra šimtas būdų pareikšti kritiką neišplečiant jos iki menkai pagrįstų apibendrinimų, įžeidžių pačiai valstybei. Pernelyg paprasta visą visuomeninį gyvenimą vaizduoti kaip kvailių cirką, pasmerktą tokiu būti, ir nepateikti jokių konstruktyvių įžvalgų. Tačiau toks požiūris vis dar nelygstamai populiarus. Tad gal iš tikrųjų tik tiek ir esam nusipelnę?
Nesakau, kad mūsų savigarbos branduolys jau visai sunykęs. Užkliudyti iš išorės paprastai parodom, ko esam verti. Reaguodami kartais net persūdom, nors tai nėra jau taip blogai. Tačiau tokiais atvejais peršasi mintis – kodėl kiti mus turėtų gerbti, jeigu negerbiame patys savęs? O save gerbti turėtume kiekvieną akimirką, tardami ar rašydami kiekvieną žodį. Esu tikras, kad tokiu atveju daugelis reikalų pradėtų taisytis. Psichologai žino: šypsena veide, net jei šypsomasi priverstinai ar nesant džiugios progos, stimuliuoja pakilią savijautą, o ši didina darbingumą ir veda į sėkmę. Be to, tai kitaip nuteikia ir aplinkinius.
Ramus pasitenkinimas ir įsitikinimas savo teisumu, jeigu tam yra tegul ir menkiausios prielaidos, yra įgimta žmogaus savybė, be kurios neįmanoma kurti, tobulėti, žengti į priekį. Tuo tarpu mūsų savigarba ir mūsų valia yra pažeistos. Kokios šio pakrikimo priežastys? Jos daugialypės. Pernelyg jau paprasta būtų kaltę dėl to versti netikusiai valdžiai, sunkioms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms, nepalankiai istorijai ar geopolitikai. Žmogaus pasitenkinimas savimi, savo šalimi, tik iš dalies priklauso nuo minėtų sąlygų ir jau tikrai nėra tiesioginės griežtos priklausomybės. Yra neturtingų valstybių, kuriomis jų piliečiai didžiuojasi, yra skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie laimingesni už mus. Plačiajame pasaulyje yra kur kas labiau korumpuotų vyriausybių ir didesnės neteisybės, tačiau polinkis protestuoti naikinant save – mažesnis nei mūsų šalyje. Toli žvalgytis nereikia – argi mūsų kaimynai lenkai yra linkę taip susiniekinti kaip mes? O juk ir jiems pernelyg didžiuotis nėra kuo – BVP auga lėtokai, nedarbas vis dar labai aukštas, valdžia kelia ne pasitikėjimą, o greičiau šypseną.
„Mažoji Amerika“ virto atsilikėle
Viena iš mūsų sutrikimo priežasčių – lietuviškos tapatybės krizė. Mėginame žvelgti į tarpukario Lietuvą, tačiau ši šalis, nors ir miela, jau pernelyg nutolusi, jos siūlomi modeliai šioms dienoms, deja, nebetinka. Smūgis mūsų savigarbai ir skirtingas statusas buvusioje ir dabartinėje „broliškų tautų šeimoje“. Tarybų Sąjungoje lietuvis, nors dažnai ir diskriminuojamas, neoficialiai galėjo „suspindėti“ savo tikru ar tariamu vakarietiškumu, rusams Lietuva buvo „mažoji Amerika“. Pasitikėjimas savimi viršūnę pasiekė Sąjūdžio laikais. Tačiau Europos Sąjungoje esame viena iš labiausiai atsilikusių valstybių ir dėl to jaučiam nevisavertiškumo kompleksą. Smūgį sudavė, dezorganizavo pereinamojo laiko suirutė, reformos, netolygi raida. Nors čia peršasi palyginimas su pusiau pilna ar pusiau tuščia stikline – sukurtąją valstybę galime ir niekinti, ir ja didžiuotis, nelygu ką pats pasirenki matyti.
Jeigu gyvename ne dėl mūsų valstybės, sunku suvokti, kokią apskritai prasmę turi mūsų darbai. Pilietiškumas svarbu, tačiau be patriotizmo jis netenka prasmės. Intelektualai jau prisideda prie to, kad Lietuva ir lietuvis atrastų savo vertybes ir savo gyvenimo būdą. Kita vertus, nereikia to ieškoti labai toli, nes viską turime, tik reikia apsidairyti aplinkui.
