Mūsų šalies prezidentas Valdas Adamkus davė interviu BBC rusų tarnybos apžvalgininkui Konstantinui Egertui. Jūsų dėmesiui siūlome kelis įdomesnius klausimus ir prezidento atsakymus.
- Gerbiamas prezidente, kodėl Lietuva nesuinteresuota draugiškais santykiais su Rusija, kodėl Lietuvos politikai tapatina Rusiją su Tarybų Sąjunga? Ar tokia politika nėra neprotinga?
- Taip tvirtinti yra neteisinga. Aš pats labai norėčiau, kad mūsų šalių santykiai būtų aktyvūs ir dinamiški. Visomis pastangomis siekiu, kad Lietuva palaikytų draugiškus ryšius su pačiu didžiausiu savo kaimynu. Tai įrodo tranzito per Kaliningrado sritį problemos sprendimas. Visų pirma abi šalys turi pripažinti, kad santykių kokybė matuojama ne dujų ar naftos kubiniais metrais, o bendrosiomis vertybėmis. Mūsų tautas kartais skiria tų pačių vertybių skirtinga interpretacija. Lietuva, ko gero, per anksti laukia, kad naujoji Rusija palaikytų ją dėl žmogaus teisių gynimo, žodžio laisvės ir panašiai. Labai gaila, bet tai, ką mes dabar stebime Rusijoje, ne visada atspindi šiuos principus. Dėl to labiausiai ir kenčia atviras mūsų šalių ir tautų dialogas. Aš tikiuosi, kad kada nors toks dialogas bus.
- Kaip manote, ar abiejų šalių santykiai nepablogėjo po to, kai 2005 metais jūs atsisakėte vykti į Maskvą, į Antrojo pasaulinio karo pergalės 60-mečio iškilmingą paminėjimą? Ar šis jūsų sprendimas nebuvo skubotas ir klaidingas?
- Aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad pergalė prieš nacistus minėtame kare buvo didžiulis visų taiką ir laisvę mylinčių žmonių pasiekimas. Pasaulis niekada nepamirš, kokią auką dėl pergalės paaukojo rusai, ukrainiečiai, lenkai, kazachai, anglai, amerikiečiai ir kitos tautos. Bet pasaulis taip pat neturi užmiršti, kad Antrojo pasaulinio karo pabaiga pusei Europos baigėsi ne išlaisvinimu, o tironija. Taip atsitiko ir Lietuvai. Stalino režimas nepripažino eilinio žmogaus ar tautos teisės į laisvę. Lietuvių tautai karo pabaiga buvo labai sunkus laikmetis, paženklintas nekaltų žmonių deportacija į Sibirą, žmogžudystėmis kalėjimuoseir panašiai. Visai tai turėdamas minty, kaip galėjau visos tautos vardu važiuoti į Maskvą ir švęsti pergalės, kuri mums tokia nebuvo, metines? Sprendimas nevažiuoti buvo priimtas vadovaujantis moralės principais. Bet taip pat aš noriu pabrėžti, kad rusų tautos pasiekimai neturi būti užmiršti.
- Lietuvos politikai reikalauja iš dabartinės Rusijos kompensacijos už tai, ką jie vadina "sovietų okupacija". O kodėl tie politikai nenori užmokėti Rusijai už tas teritorijas, kurias 1939 metais prie Lietuvos prijungė būtent tarybinė valdžia?
- Yra nuomonė, kad Lietuva savanoriškai prisijungė prie Tarybų Sajungos. Man tokia traktuotė nepriimtina. Tai buvo laisvos tautos okupacija, panaudojus jėgą, armiją, kuri 100 kartų viršijo lietuviškąją. Būtent tada buvo padėtas taškas aktyviam Lietuvos augimui ir nepriklausomos valstybės formavimui. Visa privatinė nuosavybė buvo sugriauta, nacionalizuota, galiausiai suardyta. Buvo subjauroti žmonių likimai. Pagrįstai kyla klausimas: kodėl Vokietija, kuri taip pat atnešė Lietuvai tiek daug netekčių ir padarė žalos kaip ir komunistinis režimas, užmokėjo už visa tai, o Rusija - ne? Suprantama, žmonių netekčių nesugrąžinsi jokiomis išmokomis, bet atlyginti materialinę žalą, kaip tai padarė Vokietija, įmanoma. Manau, kad mes turime moralinę teisę į kompensaciją komunistinio režimo aukoms. Čia aš nematau dvigubų standartų. O dėl teritorijų, kurios buvo sugrąžintos Lietuvai, ką bekalbėti: juk jos istoriškai ir priklausė Lietuvai. Tai buvo tuomet gerai apgalvotas politinis žingsnis, o ne dovana. Nuo to sugrąžinimo juk buvo praėję vos keli mėnesiai po okupacijos - nuo spalio iki birželio.
- Yra manančiųjų, kad jūs vadovaujatės proamerikietiškąja politika, darančia įtaką Lietuvai ir kitoms Europos tautoms. Ką atsakytumėte tiems, kurie teigia, jog tai nebereikalinga, nes JAV palaipsniui nueina nuo pasaulinės arenos?
- Keista tokia nuomonė. Pirmiausia, Lietuva nekuria savo santykių pagal jėgos principą. Mūsų šalies politika pagrįsta ilgais ir tvirtais santykiais su amerikiečių tauta. JAV gyvena daugiau negu vienas milijonas lietuvių, kurie ten išvyko dar XX amžiaus pradžioje. JAV užaugo mano tėvynainių karta. Todėl tarp mūsų yra tikras ryšys, pagrįstas ne materialinėmis vertybėmis ir politika, o pagarba valstybei, priėmusiai milijoną mūsų piliečių, ir jos vyriausybei. Pastaroji leido lietuviams ne tik gyventi JAV, bet ir išsaugoti savo kalbą, kultūrą. Tai daug daugiau nei kokios nors materialinės vertybės. Lietuva nėra viena iš didžiausių pasaulio figūrų, todėl mūsų santykiai nelemia JAV likimo.
- Jūs užaugote JAV. Ar išsaugojote Amerikos pilietybę? Ir ar tai, kad ilgai gyvenote JAV, nedaro įtakos dabartinei jūsų politikai?
- Aš jau nesu Amerikos pilietis, nors daug metų juo buvau. To atsisakiau iškart, kai grįžau į Lietuvą. O dėl mano gyvenimo patirties įtakos politikai leiskite paaiškinti: jeigu gyvenate šalyje, pavyzdžiui, JAV, apie 50 metų, ten mokotės, įgyjate išsilavinimą ir esate visuomenės dalis, tai jūsų supratimas ir vertybės turbūt skirsis nuo žmogaus, kuris užaugo Afrikoje, vertybių. Tačiau aš visų pirma esu lietuvis, atstovauju Lietuvos interesams, ir amerikietiška politika nedaro jokios įtakos mano darbui.
