Stasys VARNECKAS
Bobulę Agotą pažįsta visas kaimas, todėl nėra reikalo aiškinti, kad tai pagyvenusi, tačiau dar žvitri moterėlė, kuri turi lysvę svogūnams, ožką ir tris vištas. Tiesa, dar visai neseniai ji laikė ir tris žąsis, tačiau kažkas paskelbė, kad žąsys gali išgelbėti Lietuvą (taip anais metais ir nutiko Romoje), ir dėl to mūsų valdžia paskubėjo tas girguonėles nacionalizuoti. Neblogą pelną gavo bobulė. Ir jos žąselės savo gyvenimu dabar skųstis negali. Valdžios virtuvės, pačios pigiausios ir skaniausios Lietuvoje, joms gamina itin ekologišką ir itin kaloringą lesalą. Žąseles kasdien lanko ministeriai, viceministeriai ir kitokie viršininkai, atnešdami po saujelę kitą gardėsių ir šventai tikėdami, kad ateis ta lemtinga diena, kada tasai „gir gir gar“ nulems ne tik visos šalies, bet ir jų gerovę. Sėkmingai realizavusi žąsis, bobulė Agota metėsi į kitą verslą. - Grabui, - pasakė bobulė, - aš jau turiu. Dar stinga varpams. Aš dar pasistengsiu. Ir stengiasi. Nukris koks trupinėlis nuo stalo - bobulė kabina ant nosies akinius ir ieško. Dažniausiai suranda, o suradusi neša savo vištukėms. Kut, kut, kut! Kad vištukės būtų linksmesnės ir dėslesnės, bobulė Agota surado joms gaidelį. Nuėjo pas kaimyną Tadą, buvusi veterinarą, ir sako: - Tavo gaidelis man patinka. Paskolink, Taduk, dienelei kitai. Skolinga neliksiu. Galėsiu savo ožkelės pieneliu pavaišinti. - Supratau, - tarė Tadas. - Ir mielai padėsiu. Mano gaidys toks miklus, kad, suradęs laisvesnę minutę, galės ir tavo višteles palinksminti. Aptarnavimo kokybę garantuoju. Bobulė Agota labai apsidžiaugė tokiu kaimyno gerumu ir jau norėjo bėgti namo. - Pala, - sustabdė bobulę Tadas. - Aš prisiminiau, kaip šauniai Vilniuje įsitaisė tavo žąsys. Tai kodėl, sakau, tu negali iš paties Vilniaus gaidį išsirašyti? Ten jų pilna. Vieną pažįstu - dažnai televizoriuje matau. Tiesa, jis praplikęs, be skiauterės, tačiau gurklį riečia lyg erelis. O jau kaip šoka, kaip gieda! Bobulė Agota susimąstė. Jos vištų ūkis, gavęs toki gaidį, tikrai suklestėtų. Bet... Trenkis dabar žmogus tokį kelią, pinigą mokėk. - Gal pakaks, kaimyne, ir tavo kanapėtojo. Kai palinksmins savo drauges, tegu ir pas manąsias atžingsniuoja. Paragavusios kanapėtojo glamonių, bobulės Agotos vištukės stebuklus ėmė rodyti - kasdien po du rideno. Tokius gražius, didelius. Bobulė vos spėjo juos rinkti ir krauti užkrosnyje. Kur šilčiau. Vakar pas bobulę atsibeldė paštininkė Inga. Pensiją atnešė. - Kodėl tu, bobule, kiaušinius užkrosny laikai? Taigi pašvinks gatavai. - Che, che, che, - atsakė bobulė Agota. - Tokia mokyta, o nežinai. Argi negirdėjai, kad visos Lietuvos verslininkai, smulkūs ir nelabai, žada Vilniuj savo riaušes kelti? Mano kiaušinėliai jiems itin pravers. Kuo labiau pašvinkę, tuo brangesni bus.
