| Gerda BELOKOPYTOVA
Žmogaus gyvenimas yra kupinas netikėtų išbandymų, įvairiausių patyrimų. Niekuomet negali žinoti, kas tavęs laukia ateityje. Džiugu, kad vis dar yra tokių žmonių, kurie padės ištikus nelaimei ir bus tau artimiausi žmonės. Ir visai nesvarbu, ar tarp jūsų yra kraujo ryšys, ar ne. Tai istorija apie Vidos ir Rimanto Bertašių šeimą, kurie suteikė namus neįgaliam Martynui.
Po avarijos – neįgalus visam gyvenimui
Martynas kilęs iš gausios šeimos. Rimantas pasakojo, kad jų buvę 9–12 vaikų. Jo tėvai išsiskyrę. Martynas dirbo tuomečiame Katyčių ūkyje. 1987-aisiais įvyko lemtinga avarija, kuri visiškai pakeitė 26-erių jaunuolio gyvenimą. Traktoriaus priekabos bortas jam trenkėsi į galvą. Po šios nelaimės Martynas ilgai gulėjo ligoninėje, atsigavo, tačiau pasėkmės sunkios. Vienoje galvos pusėje – plastmasė, taip pat paralyžiavo kūno dešinę pusę. Ilgą laiką Martynas praleido ligoninėje, kol galiausiai grįžo į Katyčius.
Draugystės pradžia
Bertašių šeimos namai – pačiame Katyčių centre. Visai šalia jų, kitoje gatvės pusėje, Martynui evangelikų bendruomenė skyrė kambarėlį. Gyvenimo sąlygos jame buvo itin sudėtingos: nebuvo šildymo. ,,Kelias žiemas jis ten sušąlęs miegodavo su drabužiais“, - pasakojo Rimantas. Pirmiausia šeima bandė jam padėti ten, pastatė dujinį šildytuvą, tačiau jis nepadėdavo, tik išdegindavo deguonį, viskas, kas buvo kambaryje – supelijo.
,,Jis dažnai sušąlęs ateidavo pas mus, visuomet sėdėdavo prie radiatoriaus. Mes Martyną visuomet priimdavome, - pasakojo Vida. – Aš dažnai jį lankydavau, sutvarkydavau kambarį“.
Vėliau Bertašių šeimai atsirado galimybė ta pačiame name, kuriame jie gyvena, nusipirkti šalia esantį butą. Vietos atsirado daug daugiau. ,,Kadangi namuose dabar jau gyvename vieni: dukra susikūrė savo gyvenimą, du sūnūs dar studijuoda ir tik retkarčiais čia sugrįžta, pasitarėme ir nusprendėme vieną kambarį sutvarkyti Martynui“, - sakė Rimantas. Šis Bertašių šeimos poelgis išties nuostabus, tačiau patys Vida ir Rimantas jo nelaiko žygdarbiu. ,,Mes jam tik davėme kambarį, padėjome jį susitvarkyti, o baldus Martynas pats nusipirko“, - kalbėjo Rimantas. Paklausėme sutuoktinių, ar ilgai svarstė priimti visiškai jiems svetimą žmogų į savo namus. ,,Ne, jis nėra visiškai svetimas, mes jį pažinojome. Kartu dirbome ūkyje, tik jis už mane vyresnis“, - sakė Rimantas.
Surengė įkurtuves
Jau trejus metus Martynas gyvena Bertašių šeimos namuose. Jo atsikraustymo proga buvo surengtos ir įkurtuvės. ,,Pasikvietėme Katyčių seniūnę, dar kelis vietos gyventojus“, - pasakojo Rimantas.
,,Kai jis čia tik atsikraustė, dar neturėjo baldų, miegojo ant čiužinio, bet į senuosius savo namus grįžti nebenorėjo“, - pridūrė Vida.
Neįgalus Martynas padeda kitiems
Vasarą Martyną namuose sunku surasti. Savo neįgaliojo vežimėliu dažnai važiuoja į kapines, esančias Degučiuose. ,,Kai būdavo jaunesnis, tuo vežimėliu net į Šilutę nuvažiuodavo, o dabar jau nebeišeina“, - pasakojo Vida. Martynas turi labai daug draugų. Labai gerai sutaria su bendruomenės slaugytoja Giedre. ,,Jis net seneliams padeda. Būna, kad nueina į parduotuvę ar vaistinę ir jiems parneša ko tik reikia, - pasakojo Rimantas. – Martynas labai paslaugus, niekuomet neatsisako padėti kitiems“. Nors ir paralyžiuota dešinioji jo kūno pusė, tačiau jis geba vaikščioti ir pats, ir pasiremdamas lazda. ,,Žiemą, kai lauke slidu, jam sunku vaikščioti. Visai neseniai apvirto, susižeidė. Teko važiuoti į ligoninę“, - pasakojo Vida.
Martynas labai dažnai lankosi Katyčių bažnyčioje. Bertašiai pasakojo, kad savo gimtadienius visuomet švenčia. ,,Jo pasveikinti ateina labai daug draugų. Tik jis kitų švenčių metu niekuomet nesutinka ateiti pas mus. Sako, kad nenori trukdyti... bet mums jis netrukdo, yra mūsų šeimos narys“, - sakė Rimantas.
Katytiškis labai tvarkingas. ,,Viskas jo kambaryje turi būti sudėta į savo vietas, pats sugeba ir kambarį išsisiurbliuoti“, - gyrė Vida. Žinoma, pasigaminti maisto neįstengia ir išsimaudyti jam reikia padėti. Žiemą labai dažnai kieme sniegą nuo takelių ankstyvą rytą nuvalo. ,,Vakare užmiegu labai vėlai, o ryte keliuosi apie 5 valandą. Reikia barzdą nusiskusti, vaistus išgerti“, - savo darbus vardijo Martynas.
Kažkur netoliese gyvena ir Martyno tėtis, tačiau sūnų aplanko retai. Jis taip pat turi ir daug brolių ir seserų. Šeimoje jų buvo, pasak Rimanto, 12 vaikų. Kadaise ir Martynas buvo sukūręs šeimą. Vaikų nesusilaukė, o ir santuoka iširo.
Dabar yra laimingas
Čia Martynui gyventi patinka. Savo kambaryje turi visko, ko tik jam gali prireikti, net ir atskirą išėjimą į kiemą. Paklausėme ir pačio Martyno, kaip jis čia jaučiasi. ,,Gerai, džiaugiuosi viskuo“, - nedaugžodžiavo vyriškis. Tiesa, jam kalbėti sunku dėl suparalyžuotos vienos veido pusės. Žiemą visą savo laiką jis praleidžia kambaryje. Žiūri televizorių. Ir tuoj jungia jį, kad parodytų, kokios televizijos programos labiausiai patinka. Vyriškis domisi gyvūnijos pasauliu, taip pat žiūri laidas bei filmus rusų kalba. O kodėl lietuviškųjų nežiūri? ,,Man nepatinka, nesamones rodo“, - atsakė Martynas. Sunku patikėti tokių katytiškių Vidos ir Rimanto gerumu. Jie Martynui šiuo metu yra patys artimiausi žmonės, kurie jį supranta ir jam padeda. Tai puikus pavyzdys, kuris įrodo, kad pasaulyje dar yra geraširdžių žmonių. Jie supranta kitų skausmus ir stengiasi padėti nenorėdami už tai gauti atlygio.
