• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Praėjus beveik dviem dešimtmečiams, kai žlugo Sovietų Sąjunga, Rusijoje klesti didžiavalstybiškumo samprata ir šovinizmas.

REKLAMA
REKLAMA

Per keliolika metų suaktyvėjo nacionalistų judėjimai, demonizuojantys išorinį pasaulį, o rusų visuomenėje justi neslepiamas kartėlis dėl „prarastos didybės“. Šių reiškinių priežastis analizuoja Kinijos laikraštis „Nanfan Duši Bao“.

REKLAMA

Kodėl su Vakarais ne pakeliui?

Rusijoje stipriausios yra ne liberalios, demokratines vertybes puoselėjančios partijos, bet didžiavalstybinius šūkius keliančios politinės jėgos, tokios kaip „Vieningoji Rusija“, komunistai, ekscentriškojo Vladimiro Žirinovskio liberaldemokratai. Premjeras Vladimiras Putinas ir prezidentas Dmitrijus Medvedevas sąmoningai kursto nacionalistines nuotaikas ir nuolat kalba apie „didžiąją valstybę“, „nacionalinę Rusijos didybę“, pasitelkia retoriką ir simbolius, kurie būtini norint suvienyti tautą karo akivaizdoje. Rodosi, Rusija ir dauguma rusų tautos jaučia nerimą dėl savo valstybės. Kas tai lemia?

REKLAMA
REKLAMA

Pirmoji priežastis – rusų negebėjimas apsispręsti, kokią vietą jų šalis užima pasaulyje. Pagrindiniai šios valstybės centrai yra europinėje šalies dalyje ir Rusija, be abejo, labiau save sieja su Vakarais nei su Rytais. Tačiau santykiai su Vakarais tradiciškai labai komplikuoti. Didžiulė teritorija ir sudėtinga šalies vidaus struktūra, visuomenės sankloda, kultūra ir tradicijos neleidžia šaliai susiderinti su Vakarų pasaulio sistema ir vertybėmis. Tai ir yra amžinieji Rusijos istoriniai sunkumai, paremti gilių prieštaravimų. Dar XIX amžiuje, kurį šios šalies istorijoje galima laikyti auksiniu, daugelis didžiųjų rusų mąstytojų teigė, kad Rusija – tai atskira specifi nė civilizacija, einanti savo unikaliu keliu, todėl neverta kopijuoti Vakarų. Esą, taip ji galinti prarasti savitumą ir tapti priklausoma nuo Vakarų. Carų imperiją pakeitė sovietinė, tačiau didžiavalstybinės nuostatos ir požiūris į Vakarus kaip į svetimą ir priešišką pasaulį išliko. Šiandien carinių ir sovietinių laikų ideologiniai simboliai susipina ir papildo vienas kitą. Komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas pareiškė: „Rusija nuo seniausių laikų suprato save kaip imperinių tradicijų perėmėją ir saugotoją, ir todėl mūsų šalis neturi atsisakyti didžiavalstybiškumo tradicijų“ (veikiausiai turimas galvoje dar XIX a. šalyje populiarus teiginys, kad Rusija – tai trečioji Roma po Romos imperijos ir Bizantijos – red. past.). Nenuostabu, kad ir dabar netgi jaunosios kartos rusų politikai labai dažnai mėgsta selektyviai vertinti istoriją, piešia idealizuotą carinės ir stalininės Rusijos vaizdą, pamiršdami arba apeidami savos ir kitų tautų naikinimą, sukilimų malšinimą, masines deportacijas, „golodomorus“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jėga ir demokratija – nesuderinamos

Šiandien šalis renkasi stiprios valstybės kelią, nes rusai tiki: pasaulyje gerbiami tiktai stiprūs. Žlugus Sovietų Sąjungai Rusija tapo „antrojo ešelono“ šalimi, ir tai labai žeidžia rusų tautinę savimonę. Boriso Jelcino laikais trumpai šmėkštelėjusį demokratinio gyvavimo laikotarpį lydėjo ekonominiai sunkumai, demokratijos kilimas sutapo su imperijos žlugimu, kadaise užkariautų teritorijų praradimu. „Stipri Rusija“ ir „demokratiška Rusija“ daugeliui rusų atrodo nesuderinamos sąvokos.

REKLAMA

Stiprios politiškai ir kariniu požiūriu valstybės rusams reikia dar ir dėl „grėsmių komplekso“. Tai veikiausiai galima pavadinti dar nuo mongolų-totorių invazijos laikų šioje tautoje tiesiog genetiškai įšaknijusį tikėjimą, kad šalis apsupta priešų, tik ir laukiančių patogaus momento užpulti. Tačiau ši baimė visada puikiai derėjo su ekspansyvumu, grobuoniškumu ir niekam nekilo abejonių, kad pati Rusija turi užkariauti kitas tautas ir plėsti savo sienas. Be to, Rusija tapo labai jautria šalimi, norinčia, kad būtų visuotinai pripažįstamas jos išskirtinis statusas ir interesų sferos. Bet koks galios ir viršenybės nepaisymas priimamas kaip iššūkis ir pavojus. Saugumo klausimas rusams tapo toks svarbus, kad kartais užtemdydavo net šviesiausius tautos protus. Nacionalistinė karštinė būdinga šiai šaliai istoriškai. Kai caro kariuomenė nuslopino 1830– 1831 m. lenkų ir lietuvių sukilimą, net didysis Aleksandras Puškinas parašė nacionalistinę šovinistinę poemą ir apdainavo rusų kariuomenės pergalę prieš sukilėlius. Tolstojus, Nekrasovas, Dostojevskis pateisino užkariavimus ir sukilėlių trėmimą į Sibirą. Ir šiandienėje Rusijoje tik nacionalizmas geba suvienyti pozicijos ir opozicijos politikus. Žmones, gebančius kritiškai pažvelgti į istoriją ir pasakyti „mes klydome“ (kaip kad amerikiečiai pasielgė po Vietnamo karo), galima suskaičiuoti ant pirštų.

REKLAMA

Stiprios rankos ilgesys

B.Jelcinas norėjo pasukti Rusiją link Vakarų, tačiau turėjo eiti sunkiu ekonominių reformų keliu. Privatizacija buvo neskaidri, problemos didžiulės, ir visuomenė labai greitai suabejojo, ar universalios vertybės yra teisingos. Demokratija daug kam pasirodė tolygi chaosui, o privatizacija ir kapitalizmas lydimas neteisybės. Taigi Rusijai reikia „šeimininko“ ir „stiprios rankos“. V.Putinas tokią ranką turi, ir jo valdoma šalis pasuko keliu, kurį dar XIX amžiuje pramynė geopolitikos teoretikai Čičerinas ir Kavelinas. Anot jų, Rusijos klimato ir geografi nių sąlygų įvairovė, tautinis margumas lemia valstybės polinkį irti. Todėl būtina stipri, griežtai centralizuota valdžia. Rezultatas – Rusija tradiciškai yra autoritarinė valstybė. Ir rusai niekaip nesupranta, kaip kita didžiulė ir etniškai marga valstybė JAV geba kryptingai vystytis demokratijos sąlygomis be centrinės valdžios diktato.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Rusų charakterio ypatybės

Anot straipsnio autoriaus, Kinijos politikos mokslų ir teisės universiteto profesoriaus Cin Janio, Rusijoje matyti infantilizmo ir radikalizmo protrūkis. Spaudoje ir gatvėje nuolat šaipomasi iš Vakarų, o Amerika tapo atviru patyčių objektu. Vakariečiams galioja taisyklė „Tas, kuris nėra mano priešas, gali tapti mano draugu“, o štai rusams – „Tas, kuris nėra mano draugas, yra mano priešas“. Dabartinės rusų nacionalistinės jaunimo organizacijos iš esmės išpažįsta kadaise „Narodnikų“ remtą ideologiją: „Kas ne su manimi, tas prieš mane. Tas, kas prieš mane, yra mano priešas. Priešą reikia naikinti visomis priemonėmis.“ Daugelyje šalių oponentai ginčijasi, kad pasiektų kompromisą, o štai Rusijoje diskusija baigiasi, kai vienas iš oponentų šimtu procentų įrodo savo teisumą, o kitas oponentas visiškai sugniuždomas. Kadaise akademikas Dmitrijus Lichačiovas yra pasakęs, kad rusų tautiniame charakteryje vyrauja ekstremalūs bruožai ir nėra kompromiso geno.

REKLAMA

Šovinizmas patrauklus jaunimui

Rusų jaunimo politinėms organizacijoms, įskaitant ir provyriausybines, ir opozicines, būdingos itin priešingos, poliariškos pozicijos, o radikalios nuostatos tarp jaunimo vis populiaresnės. Aktyvių „skinų“ (kitų rasių ir tautybių žmones gatvėse talžančių skustagalvių) Rusijoje priskaičiuojama mažiausiai dešimt tūkstančių. Be to, veikia daug radikalių ir vis populiarėjančių judėjimų, pradedant „putingjugendu“ pravardžiuojama organizacija „Naši“ ir baigiant „Eurazijos jaunimo sąjunga“, kuri savo tikslu skelbia imperijos atkūrimą, rengiasi veiksmams Ukrainoje ir kitų „nuo Rusijos pabėgusių“ šalių teritorijoje, mokosi „užkirsti kelią“ liberalių, „parsidavusių Vakarams“ demokratinių organizacijų veiklai, kovoti su imigrantais iš kitų šalių. Kremlius į visą tai žiūri jei ne palankiai, tai bent jau pro pirštus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų